Po penkerių metų Lietuvos ūkiui reikės maždaug 11 tūkst. magistrų, ypač padidės jų poreikis žinioms imliuose sektoriuose
Kaip Lietuvos universitetai pasirengę įgyvendinti magistrantūros studijų programas, orientuotas ne tik į šalies ūkio bei darbo rinkos poreikius, bet ir į platesnius valstybės poreikius, iškylančius kuriant žinių visuomenę? Kokių magistrų reikės šalies ūkiui ateityje? Šie klausimai aptarti Studijų kokybės vertinimo centro ir Lietuvos mokslo tarybos surengtoje konferencijoje „Magistrantūros studijos Lietuvoje ir kitose ES valstybėse: turima patirtis, kylančios problemos ir jų sprendimo būdai”. Per renginį buvo pristatytos ir ES finansavimą gavusios studijos „Magistrantūros ir Lietuvos ūkio poreikių atitikimas” bei „Universitetų pajėgumas vykdyti magistrantūros studijas”. Jose Lietuvos ūkio poreikių ir magistrantūros studijų sąsajos bei šių studijų teisinė aplinka išanalizuota atsižvelgiant į Europos aukštojo mokslo erdvės kūrimo reikalavimus ir Vakarų šalių universitetų patirtį.
Pasak Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus pavaduotojos Aurelijos Valeikienės, siekiama susisteminti magistrantūros studijas šalies universitetuose ir šių studijų programų išdėstymą, kad jos atitiktų ūkio poreikius ir magistrai galėtų nesunkiai įsidarbinti.
Magistrai ir inovacijos
Studijų kokybės vertinimo centras reikalauja, kad magistrantūros studijų programos būtų susietos su šalies ūkio poreikiais. Kokie tie poreikiai, aiškinosi VšĮ Viešosios politikos ir vadybos institutas, rengdamas studiją „Magistrantūros ir Lietuvos ūkio poreikių atitikimas”. Jos rengėjai kėlė tris pagrindinius klausimus: kokia dalis specialistų, turinčių magistro kvalifikaciją, dirba šalies ūkyje dabar ir kokia dalis turėtų dirbti po 5 metų, kokių magistrų reikia Lietuvos ūkiui, kaip prie magistrantūros studijų kokybės galėtų ir norėtų prisidėti darbdaviai? Pasak tyrimo vadovo Žilvino Martinaičio, kadangi statistikos duomenų nėra, atsakymų teko ieškoti atliekant apklausas. Iš jų paaiškėjo, kad magistrų pertekliaus šalyje nėra, nes įmonės pereina prie žinioms imlesnės gamybos ir paslaugų, tad magistrai nesunkiai integruojasi į darbo rinką. Prie žinioms imlių sektorių priskiriama: chemijos pramonė, transporto priemonių, elektros ir optinių prietaisų gamyba, informacinių technologijų (IT) prekyba, paštas ir telekomunikacijos, finansinis tarpininkavimas, kompiuteriai ir su jais susijusi veikla, moksliniai tyrimai bei kai kurios verslo sritys, pavyzdžiui, teisinės, konsultacinės ir reklamos paslaugos, buhalterija ir auditas, architektūra ir inžinerija. Žinioms imlūs sektoriai pasižymi santykinai dideliu darbo produktyvumu, jiems tenka daugiausia tiesioginių užsienio investicijų. Šie sektoriai išsiskiria verslo investicijų, skirtų mokslui, technologijų ir eksperimentinei plėtrai, dydžiu. Tyrėjų nuomone, sparti jų plėtra ir inovacijų diegimas lemia magistrų paklausą. Beje, gamyboje ji didesnė nei paslaugų įmonėse. Daugiau magistrų reikia įmonėms, kurios diegia naujoves, o ten, kur inovacijų diegimas vangus, ir jų poreikis mažesnis. Kita vertus, kas dešimtas magistras turi savo įmonę arba yra jos bendrasavininkis. Pavyzdžiui, kai kuriose srityse po 5 metų magistrai sudarys 35-40 proc. visų darbuotojų, tai yra kasmet jų daugės po 300-600.
Galimybė tapti vadovu
Anot tyrimo autorių, tradiciškai stabiliai augančiuose sektoriuose magistrai dažnai eina (ar eis) vadovaujančias pareigas. Šiems sektoriams priskiriama: medienos ir medžio dirbinių, popieriaus gamyba, leidyba ir spausdinimas, statyba, elektros, dujų, vandens tiekimas, didmeninė ir mažmeninė prekyba, transportas ir sandėliavimas, nekilnojamojo turto operacijos. Prognozuojama, kad šiuose sektoriuose po 5 metų magistrų dirbs 4-6 tūkst. daugiau nei dabar. Tačiau atskirose veiklos srityse jų poreikis bus nevienodas. Tarkim, medienos, popieriaus ir baldų sektoriuje dirbantys magistrai šiuo metu sudaro 6 proc. darbuotojų, o 2011-aisiais turėtų sudaryti apie 26 procentus. Šiandien ypač trūksta aukštos kvalifikacijos spausdinimo ir leidybos technologijų specialistų.
Didelių, žinioms neimlių, lėtai augančių sektorių grupė apima žemės ūkį, medžioklę, miškininkystę ir žuvininkystę, maisto produktų, gėrimų, tabako, tekstilės, odos dirbinių gamybą. Šių sektorių bendrovėse magistrų reikės mažiau, bet labai aukštos kvalifikacijos, gebančių vadovauti įmonių restruktūrizavimui.
Studijų rengėjų nuomone, neblogos perspektyvos ateityje magistrams atsivers viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų sektoriuje, nes reikės pakeisti į pensiją išeinančius darbuotojus. Absoliučiais skaičiavimais, šiame sektoriuje magistrų dirbs daugiausia.
Kokių magistrų reikės
„Šiandien labai sunku atsakyti, kokių magistrų šalies ūkiui reikės daugiausia”, – teigė tyrimo vadovas Martinaitis. Priežastys kelios. Viena, nėra išsamaus „idealaus” darbuotojo kompetencijų sąrašo. Antra, problemų kelia potencialus kompetencijos ir turimos kvalifikacijos neatitikimas – techninius mokslus baigęs magistras gali būti geresnis vadybininkas negu vadybos programos absolventas. Konferencijos dalyviai pabrėžė, kad žmogus žmogui nelygu. Plataus universitetinio išsilavinimo specialistas gali būti geresnis darbuotojas už tą, kuris gilinosi į konkrečią sritį.
Darbdaviai pageidauja magistrų, gebančių analizuoti, spręsti netipinius uždavinius naujoje, nepažįstamoje aplinkoje, valdyti sudėtingą situaciją, priimti sprendimus, o magistrantūros studentai teigia, jog kaip tik tiems gebėjimams ugdyti mokymo programose skiriama mažai dėmesio. Jie norėtų, kad studijos būtų glaudžiau susietos su praktika. Darbdaviai ir magistrai sutaria, jog magistrantūros studijų programas reikėtų orientuoti į technologijų mokslų gilinimąsi, o humanitarinių mokslų – į plėtrą.
Nors universitetų ir darbdavių bendradarbiavimas dar nėra pakankamai stiprus, apie 60 proc. darbdavių prisideda prie studijų programų tobulinimo, priima studentus atlikti praktiką. Su aukštosiomis mokyklomis nuolat bendradarbiauja 19 proc. darbdavių. Tačiau universitetai neturi grįžtamojo ryšio su absolventais, todėl būtina pradėti sistemingai rinkti informaciją iš darbdavių ir magistrų apie jų karjerą baigus studijas. Glaudūs ryšiai su absolventais galėtų būti viena bendradarbiavimą lengvinančių sąlygų.
Būtinas konkurencinis pranašumas
Konferencijos dalyviai iš Suomijos, Olandijos, Austrijos, JAV rėmėsi pristatytomis studijomis ir pranešimuose lygino Lietuvos ir
savo šalių aukštųjų mokyklų problemas rengiant magistrantus. Daugelis jų tiek Vakarų, tiek mūsų universitetuose panašios. Tačiau Austrijos Zalcburgo universiteto profesorius Jeanas-Lucas Patry ir JAV Creightono universiteto profesorius Terry D.Clarkas pabrėžė, kad visuomenė turi poreikių, kurie nėra tiesiogiai susiję su ekonomika. Jų manymu, aukštųjų mokyklų absolventų rinką sudaro 3 komponentai: darbo rinka, valstybė, kuriai reikia pilietinės žinių visuomenės, ir piliečio asmeninis poreikis tobulėti, mokytis visą gyvenimą, o prireikus keisti profesiją. „Magistrantūros programų pagrindas turėtų būti mokslo tyrimai, kuriuose dalyvautų ir studentai, ir dėstytojai”, – kalbėjo prof. Clarkas. Jis pažymėjo, kad Vakaruose (JAV, Vokietijoje) profesorius 60-70 proc. darbo laiko praleidžia mąstydamas, ieškodamas naujų žinių. „Lietuvoje profesorių ir dėstytojų atlyginimai maži, todėl jie priversti ieškoti papildomo uždarbio”, – teigė svečias, kelerius metus dirbęs Šiaulių ir Vilniaus universitetuose. Jo manymu, būtų pavojinga magistrantūros studijų programas orientuoti vien į žinioms imlius sektorius, nes sunku pasakyti, kokių profesijų prireiks šaliai po 5 metų. „Jūsų rinka – ne Lietuva, bet visas pasaulis”, – tvirtino prof. Clarkas. Jis ragino didinti šalies universitetų konkurencinį pranašumą, o rengiant studijų programas atsižvelgti į tai, kad Europa kuria bendrą mokslo erdvę, kurioje studentų ir dėstytojų mobilumas vis didės. Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorė doc. Birutė Marytė Pociūtė pabrėžė, jog vienas Lietuvos universitetų pranašumų yra gebėjimas lanksčiai ir sparčiai prisitaikyti prie kintančių tarptautinių veiklos sąlygų, kūrybiškas tarptautinės patirties pritaikymas. Kita vertus, pasak jos, būdingas ir uždarumas, provincialumas, izoliavimasis nuo Europos aukštojo mokslo erdvės, nestabili šalies aukštojo mokslo politika. Kauno technologijos universiteto akademinių reikalų direktoriaus doc. dr. Prano Žiliuko manymu, reikėtų platesnės diskusijos dėl universitetų reitingavimo, nes tai – viena rinkodaros priemonių. Universitetų reitingavimu suinteresuoti ir studentai.
Remiantis parengtomis studijomis bus kuriamas šalies magistrantūros studijų tinklo strategijos projektas.