„Yra įvairių formų ir spalvų kiaušinių. Mes, žmonės, kaip ir kiaušiniai, taip pat esame skirtingi spalva, dydžiu, vidine sankloda bei ilgaamžiškumu”, – apie neseniai Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje atidarytą parodą kalbėjo idėjos sumanytojas fotografas Clintas Dicksonas.
Parodoje „Trapus pasaulis (Du tuzinai kiaušinių)” pristatomi sutrikusio intelekto žmonių – 12 lietuvių ir 12 švedų – fotografijos bei jų portretai.
2004 metais C.Dicksonas Švedijoje surengė sutrikusio intelekto žmonių fotografijų ir jų portretų parodą. Malmėje vykusi paroda „Vienas tuzinas kiaušinių” sulaukė didelio švedų visuomenės susidomėjimo.
Švedijos ambasados patarėjo kultūros reikalams Torsteno Schenlaerio iniciatyva šių metų vasarą dvylikos švedų darbus papildė dvylikos lietuvių darbai – taip gimė paroda „Trapus pasaulis (Du tuzinai kiaušinių)”. Lietuvių fotografams buvo įteiktos vienkartinės fotokameros ir skirta užduotis fotografuoti viską, kas patinka, bei paaiškinti, kodėl jie pasirinko būtent šį objektą. Vėliau švedas C.Dicksonas padarė dalyvių nespalvotus fotoportretus.
Projekto dalyviai stebėjo gamtą ir įvairius mūsų kasdienio gyvenimo elementus bei eksperimentavo, norėdami parodyti juos savitai. Pasak Panevėžio specialiosios mokyklos direktorės pavaduotojos Laimutės Tautkevičienės, vaikai, turintys negalią, noriai ne tik fotografuoja, bet ir šoka, dainuoja, piešia: „Kai mūsų vaikai dalyvauja tokiose šventėse, jie spindi”. Ir iš tiesų parodoje kalbinti jaunieji fotografai aktyviai dalijosi įspūdžiais, džiaugėsi, kad dalyvavimas panašiuose meno projektuose suteikė jiems galimybę pabūti daugelyje Lietuvos miestų.
Parodos organizatoriai siekė įrodyti, kad sutrikusio intelekto žmonės, kurie dažnai lieka nepastebėti, taip pat turi svajonių, ambicijų, vaizduotę, savitą ir įdomų pasaulio matymą – tereikia leisti jiems atsiskleisti. Pasak T.Schenlaerio, šia paroda norėta pakviesti susitikti dvi visuomenės dalis, kurios gyvena šalia, bet dažnai bijo viena į kitą pažvelgti.
Fotografas C.Dicksonas apgailestavo, jog XXI amžiuje neturime laiko ne tik neįgaliesiems, bet ir sau patiems: „Juk reikia tiek nedaug – tiesiog skirti jiems šiek tiek savo laiko. Ramiai palaukime, kol jie įlips į autobusą ar kol išreikš savo mintį – jiems daug kas sekasi lėčiau”. Su neįgaliaisiais dirbęs fotografas negailėjo jiems pagyrų: „Jie neturi blogio. Jie turi visas gerąsias savybes, kurias privalo turėti žmogus”.