Kodėl esame tvarkingi ar mėgstantys chaosą, linksmi ar verksmingi, darbštūs ar tinginiai? Kaip atsiranda vienintelis ir nepakartojamas „aš”? Ką turime kaltinti ar būti dėkingi už tai, kokie esame?
Paprastai tėvai didžiuojasi savo vaikų laimėjimais ir džiaugsmingai priima pažįstamų sveikinimus atžaloms laimėjus, pavyzdžiui, šokių konkursą. Kita vertus, jie raudonuoja iškviesti į mokyklos direktoriaus kabinetą dėl eilinės vaiko išdaigos. „Na ir kodėl šitaip nemokėjau auklėti sūnaus?!” – dejuoja ne viena mama. Tėvams nuolat tenka prisiimti atsakomybę už savo vaikus.
Amerikiečių psichologas Davidas Myersas savo knygoje „Psichologija” pasakoja tokią istoriją: „Identiški dvyniai (dabar jiems per trisdešimt), dar vaikystėje atskirti vienas nuo kito, užaugo skirtingose šeimose. Abu buvo nepaprastai tvarkingi ir tikslūs, netgi, galima sakyti, patologiškai. Abiejų drabužiai idealiai išlyginti ir sulankstyti guli spintose, abu į susitikimus atvyksta tiksliai sutartu laiku ir nė minutės vėliau, abiejų rankos plaunamos taip dažnai ir atsakingai, kad net yra įgavusios ryškiai raudoną spalvą.
Paklaustas, kodėl jam taip svarbu būti tvarkingam, pirmasis dvynių atsakė: „Tai dėl mano motinos. Kai augau, ji reikalaudavo, kad namai būtų idealiai tvarkingi. Kiekvienas daiktelis turėjo savo vietą, o laikrodžiai – jų turėjome tuzinus – nustatyti taip, kad lygiai tuo pat metu, vidurdienį, muštų laiką. Ji taip reikalavo tvarkos, kad ir aš jos išmokau. Argi galėjo būti kitaip?”
Šio žmogaus identiškas dvynys į tą patį klausimą atsakė šitaip: „Priežastis labai paprasta. Tai mano reakcija į motinos elgesį. Ji buvo beprotiškai netvarkinga.”
Ar tikrai kalti tėvai?
Žodžiu, savo nepasisekimus gyvenime dažnai esame linkę aiškinti netinkamu auklėjimu. Tačiau ar turime teisę viską suversti ant tėvų pečių? Ar tikrai mūsų asmenybei tokią didelę įtaką daro gimdytojų elgesys? Ar iš tiesų esame nesąmoningai „užprogramuojami” pergalėms ar pralaimėjimams? Galų gale kas turi didesnę įtaką tam, kokie esame – genai ar auklėjimas?
„Tiek genai, tiek ir aplinka, kurioje užaugame, mūsų asmenybei turi vienodą reikšmę, – sako psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas – Genai yra ta dalis, kuri lemia tam tikrą reagavimo būdą, jautrumą, o ugdymas suformuoja išorines išraiškas, asmenybės struktūrą”.
Sakykime, kad mūsų įsitikinimas, jog visa, kokie esame, į galvą įkala tėvai, yra teisingas. Tuomet vienoje šeimoje užaugę broliai ir seserys panašiose situacijose turėtų elgtis vienodai, ar ne? Tačiau nesunku pastebėti, kad taip nėra. Per vieną psichologinį tyrimą nustatyta, kad asmenybės požiūriu du vaikai, užaugę toje pačioje šeimoje, yra tokie pat panašūs kaip du atsitiktinai parinkti vaikai. Nors jų vertybės gali būti tokios pačios – išugdytos šeimoje.
Anot R.Milašiūno, tėvai į savo vaikus reaguoja visiškai skirtingai, o tai gali lemti genai. Pavyzdžiui, jei kūdikis yra neramus, nuolat verkia, mažai miega, motina į jį natūraliai reaguoja irzliau negu į jo seserį ar brolį, kuris jai leidžia išsimiegoti. Šiuo atveju kūdikio jautrumas yra nulemtas genų, kurie netiesiogiai lemia ir jo bendravimą su motina. O jis yra labai svarbus.
Pagrindas – dar kūdikystėje
Mūsų asmenybės pagrindas susiformuoja, kai dar esame kūdikiai. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai tyrimai rodo, kad pačios pirmosios gyvenimo dienos yra labai svarbios kūdikio asmenybės raidai. Manoma, kad asmenybė pradeda formuotis ne tuomet, kai tėvai pradeda vaiką mokyti ir auklėti, o tada, kai mažylis dar nemoka kalbėti. Svarbiausia yra neverbalinis, emocinis bendravimas: motinos gebėjimas priimti vaiko jausmus (pavyzdžiui, verksmą, šaltį, baimę, skausmą). Per pirmąsias trisdešimt dienų atsiranda asmenybės pagrindas, kurį vėliau galima koreguoti, bet visiškai pakeisti jau neįmanoma.
Tyrimais įrodyta, kad motinai dažnai laikant kūdikį ant rankų, žvelgiant jam į akis, tai yra bendraujant, kur kas sparčiau vystosi ir jos, ir vaiko dešinieji smegenų pusrutuliai. Vadinasi, bendravimas turi labai didelę reikšmę. Tačiau jei prisiminsime, jog jį dažnai lemia įgimtos vaiko savybės, suprasime, kad mūsų asmenybę kuriantys veiksniai – labai sudėtingi ir susipynę. Genai lemia kūdikio elgesį, šis – motinos reakciją, kuri formuoja asmenybę. Atsakomybės dėl to, kokie esame, negalime suversti nei vien genams, nei vien tėvų elgesiui. Beje, labai svarbūs yra ir kiti faktoriai.
Bendraamžių įtaka
Štai keletas įdomių faktų:
* Ikimokyklinio amžiaus vaikai, kurie atkakliai atsisako kokio nors tėvų siūlomo maisto produkto, dažnai mielai jį valgo atsidūrę būryje mėgstančių tokį maistą bendraamžių.
* Jei šeimoje ir mokykloje kalbama skirtingais tos pačios kalbos akcentais, vaikas visada išmoks kalbėti pirmiausia savo bendraamžių, o ne tėvų vartojama kalba.
* Jei šeima apsigyvena užsienio šalyje, o vaikas mokosi kartu su tenykščiais vaikais, jis greitai užmiršta tėvų kultūrą. Lietuvių tėvų vaikas gyvendamas Italijoje taps italu, Prancūzijoje – prancūzu, o Rusijoje – rusu.
* Paaugliams dažniausiai nesvarbu, ar jų tėvai rūko, ar ne. Paprastai jie seka draugų pavyzdžiu – pradeda rūkyti, jei bendraamžiai sako, kad tai malonu, ir dar siūlo cigarečių.
* Noras sutapatinti save su bendraamžiais dažnai gali atsirasti todėl, kad vaikas paprastai draugais renkasi tuos, kurie turi panašių pomėgių bei interesų. Nors tėvų įtaka taip pat yra svarbi, jie daro didesnę įtaką kitose gyvenimo srityse.
Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad tėvai turi didesnę įtaką mūsų išsilavinimui, drausmei, atsakomybei, tvarkai, polinkiui padėti vargstantiesiems, bendravimui su viršesniais už mus. O bendraamžiai labiau formuoja požiūrį į bendrą darbą, bendravimą su to paties amžiaus žmonėmis, būdus patikti žmonėms. Gal paaugliams ir įdomūs jų bendraamžiai, tačiau spręsdami apie savo ateitį svarbiausiu pavyzdžiu jie laiko tėvus.
Kultūrinė erdvė
Kalbėdami apie veiksnius, lemiančius, kokie esame, negalime pamiršti kultūrinės terpės, kurioje augame. Su ja netiesiogiai susiduriame nuo labai ankstyvos vaikystės. Juk mūsų tėvai taip pat yra konkrečios kultūros produktai!
Kultūra yra bendros žmonių grupės elgesio normos, idėjos, požiūris ir tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Gyvendami skirtinguose kraštuose skiriamės savo vertybėmis, vaikų auklėjimu, tuo, kaip laidojame mirusiuosius arba rengiamės. Pavyzdžiui, prancūzas, apsilankęs Lietuvoje, stebisi, jog sveikindamiesi mes nebučiuojame naujam pažįstamam į abu skruostus, o amerikiečiui labai keista, kad čia tokie maži automobiliai. Lygiai taip pat mums neįprasta, kad musulmonai valgo tik dešinės rankos pirštais, o japonai namie vaikšto tik basi.
Užaugę tam tikros kultūros šalyje, išmokstame ir vien jai būdingo elgesio. Pavyzdžiui, skandinavui ar britui reikia kur kas mažiau asmeninės erdvės negu ispanui ar arabui. Vokietis jaučiasi keistai Indonezijoje, kur laikrodžiai vėluoja, o gyvenimo tempas kur kas lėtesnis. Europietis verslininkas, susitaręs susitikti su kolega iš Lotynų Amerikos šalies, neturėtų nustebti, jei šis atvyks pusvalandį ar daugiau pavėlavęs.
Skirtingose šalyse vaikams stengiamasi ugdyti skirtingas vertybes. Sakykime, vakariečiai dažnai vaikams kartoja: „Klausyk savo sąžinės. Pats esi už save atsakingas. Atrask savo talentus”. Rytuose kur kas svarbesnės bendros vertybės – tai, kas svarbu visai grupei, o ne vienam žmogui. Tačiau ugdymas skiriasi ne tik tuo, ką tėvai stengiasi įskiepyti vaikui, bet ir ką nesąmoningai perduoda dar kūdikiui. Kai kuriose Afrikos gentyse motinos vaikus nuolat nešiojasi ant nugaros, tad šie augdami turi stiprų fizinį kontaktą su motina, tačiau beveik nežiūri jai į veidą ir nesikalba. Mums tai atrodo keista, o afrikietėms atrodytų keistai vakarietės, stumiančios vaikų vežimėlius.
Ar galima keistis?
Jei asmenybę jau nuo kūdikystės nesąmoningai formuoja šitiek veiksnių, ar įmanoma patiems ką nors pakeisti? Žinoma. Bendravimas, aplinka, kultūra nuolat mumyse ką nors keičia. Tam nėra jokio amžiaus slenksčio ar kitokių barjerų. Asmenybė iki pat senatvės kinta, prisitaiko. Kitaip nebūtų jokios prasmės kalbėti apie asmenybės kūrimąsi.
Nors pagrindiniai reagavimo į įvairias situacijas modeliai sukuriami jau paauglystėje ir vėliau nebesikeičia, tuos modelius vis papildome naujais. Kitaip tariant, savo patirties neištriname, bet sukuriame šalia to dar ką nors. Šitaip turime didesnį pasirinkimo spektrą, didesnę laisvę reaguoti kitaip. Ir niekada ne vėlu išsiugdyti vis naujų savybių, kurios gali pakeisti senas.