Nuo ko priklauso laimė senstant? Nuo geros pensijos, nuolatinių vizitų pas gydytoją, dietų, iš visų pusių reklamos brukamų jaunystės eliksyrų?
Gal reikia saugotis stresų ir, tausojant širdį ar skaudamas kojas, atsisakyti ilgų pasivaikščiojimų? O gal gera savijauta priklauso nuo „teisingai” nugyvento gyvenimo? Tikriausiai ne.
Senas – dar ne pralaimėjęs
Nors biologai ir medikai dažnai akcentuoja mažėjantį senjorų atsparumą ligoms, jėgų sekimą ir kitus nykstamuosius procesus, gerontopsichologai teigia, jog už laboratorinius duomenis ir gydytojų diagnozes daug svarbiau yra pozityvus savivaizdis. Tai yra objektyvi diagnozė neturi įtakos tiems senukams, kurie jaučiasi sveiki, savimi pasitiki, stengiasi kontroliuoti situaciją, yra geresnės nuotaikos, aktyvesni ir domisi kokia nors veikla. Tuo tarpu tie žilagalviai, kurie pasiduoda destruktyvioms mintims „Aš jau niekam tikęs”, turi mažiau interesų ir dažniau nuobodžiauja vienatvėje, – net objektyviai būdami sveiki, jaučiasi ligoti.
Šiai nuomonei pritaria ir Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto sociologas Faustas Stepukonis, ne pirmus metus dalyvaujantis tarptautinių gerontologinių tyrimų programoje. Beje, jis teigia, jog vadinamieji rizikos veiksniai ar žalingi įpročiai neturi tokios didelės įtakos sveikatai kaip pozityvus požiūris į ateitį, savo galimybes, reikalingumo artimiesiems pojūtis. Tai mobilizuoja visą žmogaus organizmą. Ir net išgyventi karai, tremtys, artimųjų netektys, nuo jaunystės dirbtas sunkus fizinis darbas didesnės žalos tiriamųjų grupės sveikatai nesukelia.
Pakalbinome keletą garbaus amžiaus klaipėdiečių, idant pasitikrintume, kaip „optimizmo genas” veikia realiame gyvenime.
„Dabar esu kaip Dievo ausy”
…sako 93-ius metus einanti ponia Janina Žukauskienė, pokalbio metu išsitarusi, kad apskritai jos gyvenimas buvo skaudus ir nelinksmas. Senolė džiaugiasi turinti keturis vaikaičius ir septynetą provaikių, tačiau jai teko prieš kelerius metus palaidoti savo sūnų.
Šiandie senjora Janina lavina atmintį, mokydamasi užsienio kalbų. Buvusi mokytoja puikiai moka lenkų ir rusų kalbas, o štai vokiečių kalbos žinias vertina „vidutiniškai”, tad, išsirašiusi iš žodyno, kasdien išmoksta po keliolika naujų žodžių. Savikritikos ir autoironijos močiutei netrūksta, tad ji sako: „Pavardes įsimenu kur kas lengviau negu datas, tad neklauskite mano gimimo metų. Kažkada turėjau fenomenalią atmintį, o dabar jau man „šlius”… (vokiškai tai reikštų „uždangą”).
„Aš neatsimenu, ar ką gero padariau žmonėms, bet pikto – tai jau tikrai nesu net linkėjusi”, – sako senolė, nuo 1949 iki 1959-jų Sibiro tremtyje dirbusi miško darbams, per dieną mitusi vandeniu, duonos kriaukšle ir cukraus gabalėliu.
Jos dukra Kristina sakė, kad buvę gimnazijos mokiniai, ir sulaukę brandaus amžiaus, nesiliovė lankyti jos motinėlę Gargžduose, kur šioji, iki sulaukė 85-erių metų, garsėjo kaip darbšti sodininkė ir sukosi namų ūkyje.
Senjora Janina sakė svaigiųjų gėrimų nė kvapo nepakenčianti, o štai išmokusi Sibire susisukti iš laikraščio skiautės „machorką”, rūkė dvidešimt metų. Po šiai dienai kerta mėsą iki soties, ir ne kokią vištos krūtinėlę be odelės, o kiaulieną, lašinius. Nepaprastai mėgsta saldumynus, o štai rūgštaus maisto nepakenčia: „Man geriau nerodyk rauginto agurko, kopūsto ar rūgščios sriubos”. Močiutė sako, kad jos akys dar skvarbios, galvos neskauda, o štai ausų „nebeturi”. Kai vaikai nupirko klausos aparatą, numetė svetimkūnį šalin.
„Kiekvieną mielą rytą valandą darau gimnastiką. Ar nesijuoksit? Nuo galvos, ausų, sprando imu save masažuoti ligi pėdų – visur, kur tik pasiekiu. Po to nusipraususi porą valandų poteriauju”, – sakė senolė.
Na, o snūstelėjusi imasi mokslų. Mane nustebino… aristokratiškos močiutės plaštakos su mergiškai laibais, grakščiais pirštais. Senjora jau dvidešimt metų pagal viename medicinos žurnale išspausdintą straipsnį pirštais daro „sveikatos gestus” arba pratimus, gerinančius širdies veiklą ir kraujotaką.
„Bėgsiu maratoną ir dausose”,
…juokavo 81-us metus einąs ponas Stepas, jaunystėje taip pat badavęs, 10 metų katorgiškai dirbęs Sibiro anglies šachtose. Kas rytą ir vakarą matau jį bėgiojantį parko alėjoje ir darantį įmantrią viso kūno mankštą pagal senovės kinų mediciną. Nuostabu tai, jog senolis nuolat žvalus, retai kada peršąla (tuomet gydosi arbatomis) ir per dvejus mūsų pažinties metus nėra skundęsis jokiais kūno nei dvasios skausmais. Žmogus domisi politika, lanko parodas, teatrą, mėgsta šokti giminės susiėjimuose, tik nerūko ir stengiasi praleisti ir „klebonišką” taurelę.
Skaito daugiausia mokslinius straipsnius ir itin tiksliai atpasakoja, tarkime, kuo pasaulį stebina Lietuvos biochemikai, kokie visatos pokyčiai. Kartais senjoras, vaikštinėdamas su žmona, deklamuoja jai rusų poetų balades. Dar poną Stepą dažnai pamatysi stumiantį karutį, triūsiantį kiemo medelyne, diskutuojantį su kaimynais, nes yra aktyvus namo bendrijos komiteto narys. Beje, sykį dienai auštant išvydus, kaip ponas Stepas švytruoja dalgiu, pasijutau taip, lyg kas būtų nušlavęs visos savaitės nuovargį…
„Sportuoju nuo mažumės, grūdinuosi šaltu vandeniu ir žinau, kad žmogus turi nuolat judėti, lyg išradęs amžinąjį variklį savyje”, – juokauja ponas Stepas. Pridurdamas, jog kartais ir jaunas žmogus, nihilistas, pasinėręs į savigailą, smilksta diena iš dienos lyg žvakelė. „Aktyvumu senatvėje galima pasirūpint iš anksto; daug priklauso iš veiklos „kraičio”, atsinešto iš jaunystės ir vidutinio amžiaus”.
Jis save laiko gurmanu, tačiau laikosi vaikystėje gauto vienuolės patarimo: „Valgyk pasimėgaudamas, bet sustok, kai tau atrodys, kad dar nesi visiškai sotus”. Apmaudu, jog dėl šeimyninių aplinkybių ponas Stepas negalėjo nusifotografuoti, bet pasidalyti „išlikimo strategija” pažadėjo kitąmet: „Juk būsiu tau įdomesnis, baigęs dar vieną gyvenimo semestrą”.
Kai seneliai mirdavo išminčiais…
Kas lemia fizinę bei psichinę sveikatą senatvėje, kuomet ir kaip pradėti jai ruoštis, kad nebūtum ligų puodelis, paklausėme bendrosios praktikos gydytojo Ričardo Sabūno.
„Deja, daugėja pagyvenusių neįgalių žmonių. Medicinos pasiekimai prailgina jų gyvenimo trukmę, bet jo kokybė tokia, jog net nehumaniška tokį gyvenimą ilginti, – sako gydytojas. – Aš savo jaunystėje nepažinojau senelių, sergančių Alzheimerio liga, nes jie vertino gyvenimą, į juos jauni kreipdavosi patarimų, ir jie mirdavo išminčiais”.
Gydytojas sakė, jog vyresnio amžiaus žmonės yra net savaip laimingesni: jauni nuo insultų ir infarktų kur kas greičiau miršta, o senjorų prisitaikymo galimybės didesnės. Todėl jie galėtų išnaudoti tą potencialą. „Liga dažnai mus išgąsdina ir priverčia pakeisti gyvenimą. Pažinojau tokį Kotliarovą, invalidą iki 50-ies, o vėliau jis ėmė bėgti maratonus, tapo ruoniu, t. y. sveikuoliu”, – sakė gydytojas. Kita žmonių grupė vartoja stimuliatorius, svaigalus arba vaistus ir dirbtinai susikuria gerą savijautą, kol paskui staiga suserga.
Pas gydytoją ateina senas žmogus išklaipytais sąnariais, dūstantis, ir – labai piktas, putojantis ant viso pasaulio. O kitas žmogus, luošas nuo vaikystės, spėjęs parašyt mokslinį darbą ir tapęs žinomesnis už daugumą sveikųjų, ir senatvėje mėgaujasi gyvenimu. „Egoistas labiau gilinasi į save ir pasineria į depresiją. Dar per radiją televiziją liejasi gniuždomos informacijos srautas, tai irgi gali perdirginti nervų sistemą ir skatinti silpnaprotystę. O jeigu žmogus altruistas, atsidavęs kitiems, nori patikti draugams ir priešingai lyčiai, prisižiūri, grūdinasi, kad liktų darbingas,- tada neturi laiko galvoti apie senatvę, ir miršta vaikščiodamas. Žodžiu, numiršta ir nejunta”, – juokėsi gydytojas.
Žmogus išeina į pensiją ne tam, kad tinginiautų, mažai judėtų. Labai svarbu ne tik ryšys su mylimais žmonėmis (su artimaisiais dažniau ir konfliktuojama), bet itin naudinga bendrauti su bendraamžiais. Tuomet mažiau jaučiame nevisavertiškumą. Gydytojas sveikina inteligentiškų senjorų iniciatyvą mokytis užsienio kalbų (ne veltui visame pasaulyje kuriami institutai senyvo amžiaus žmonėms), nes lavinamas mąstymas užkerta kelią atminties sutrikimams ir smegenų nykimui. Štai kaimo žmonės darbingi ligi gilios senatvės, nes jie sklidini vidinės ramybės: keliasi 4 ryto, neskubėdami apeina savo ūkį, ir išlaiko savo „lygį” ir jaučiasi galingi!
Gydytojas sakė, jog nuo jaunystės turime kaupti savo pamėgtų veiklų, erudicijos, sveikatos kapitalą, plėsti akiratį, atverti sielą pasaulio grožiui, – tada ir atėjus senatvei, mūsų kūno bei sielos imperija nesugrius.