Dievo Motinos Globėjos ir Šv. Mikalojaus cerkvė uostamiesčio Smiltelės gatvėje paskutiniaisiais metais ėmė kilti lyg ant mielių ir atrodo jau beveik baigta, tuo tarpu daug anksčiau pradėtoms statyti katalikų bažnyčioms galo vis nematyti.
„Kodėl? Galima spręsti jau vien pagal dydį. Cerkvę, atrodo, galėtum paimti ant delno kaip Šv. Onos bažnyčią Vilniuje”, – paaiškino Šv. Juozapo Darbininko parapijos klebonas kunigas Saulius Damašius.
Gigantomanija, patirties projektuojant bažnyčias turinčių architektų bei gebėjimo žvelgti į ateitį stoka – priežastys, dėl kurių atkūrus nepriklausomybę pradėtos statyti Šv. Juozapo Darbininko ir Šv. Kazimiero bažnyčios savo nebaigtumu vis dar rėžia akis.
Tiesa, tikintieji savo maldos namus myli ir tokius bei kaip galėdami prisideda prie jų gražinimo.
Džiaugiasi vidumi
Statant Dievo namus viskas priklauso nuo aukotojų. „Visa bažnyčia – iš tų žmonių, kurie lankosi, myli kad ir tokią, „be rūbų”. Pataupom, pataupom ir ką nors padarom”, – sakė S. Damašius.
Prieš porą metų buvo sudėtos bažnyčios grindys, atsirado prisikėlusio Kristaus statula, įrengta ir šildymo sistema, tik dar reikėtų suolų, galvojama apie vitražus.
„Viduje viskas jau neblogai. O anksčiau bėgdavo vanduo, skęsdavome”, – prisimena klebonas, pridurdamas, jog planų yra devynios galybės, tik trūksta pinigų – šimtų tūkstančių litų.
Bažnyčia pradėta statyti 1991-aisiais. „Sunku pasakyti, kodėl ji tokia. Jau pradėta, juk nenugriausi, todėl reikia judėti į priekį, atgal nebesigręžioti. Po nepriklausomybės atkūrimo visur buvo gigantizmas. Nebuvo supratimo, kad reikia statyti jaukią ir gražią, negalvota, kaip užbaigsim. Architektai mūsų geri, bet neturėjome tokių, kurie būtų projektavę bažnyčias”, – sakė S. Damašius, pabrėždamas, jog vis dėlto esąs pilnas optimizmo, nes maldos namus lankantys žmonės, aukotojai, esantys labai nuoširdūs ir geri.
1998-1999 metais buvo padarytas dviejų bokštų, kurių kaina jau tada buvo po 800 tūkst. litų, projektas. Pasak S. Damašiaus, bažnyčiai dar trūksta dviejų numatytų bokštų „delnų” – pačių smaigalių, kurie, beje, turėtų būti 30 metrų aukščio.
„Dievas ir remontas – amžini”
Per metus bažnyčiai išleidžiama apie 200 tūkst. litų. Kelis tūkstančius per mėnesį kainuoja vien šildymas. „Žmonės aukoja, dėl jų ir darai, kad būtų gerai melstis. Kunigas bažnyčios juk neišsiveš”, – sakė S. Damašius.
Būna, sakė jis, kad aukotojas nurodo, kam konkrečiai jis nori skirti savo pinigus, pavyzdžiui, statulai. Tada auka atidedama ir laikoma, kol susikaupia reikiama suma – žmonės žino, kam aukoja, ir mato rezultatą.
Pasak klebono, Telšių vyskupija, kuriai priklauso ir klaipėdiečiai, uostamiesčio bažnyčioms pinigų neskiria. „Vyskupiją išlaiko parapijos. Mieste mums kiek lengviau, o kaimuose – iš kur paims pinigų? Jiems ir duodama. Padėti reikia, nes jeigu, pavyzdžiui, kiauras stogas, laukti juk negali”, – sakė S. Damašius.
Visai Lietuvos katalikų bažnyčiai, anot jo, per metus valstybė skiria apie 1,5 mln. litų. Šie pinigai padalijami 7 vyskupijoms. Tada speciali komisija žiūri, kam mirtinai reikia pinigų.
Pasak S. Damašiaus, čia esančių laidojimo namų pelnas nėra didelis, mokami ir mokesčiai valstybei. Taigi daugiausia vis dėlto surenkama iš tikinčiųjų.
Bokštų, altorių, suolų, vitražų bei kitų dalykų dar trūksta ir 1993-iaisiais pradėtai statyti Šv. Kazimiero bažnyčiai. Tiesa, šios parapijos klebonas kalbėti atsisakė – neleidžiąs vyskupas. Dievas ir bažnyčios remontas, pridūrė jis, esantys amžini.
Aukojo ir katalikai
Dievo Motinos Globėjos ir Šv. Mikalojaus (Pokrovo-Nikolskio) parapijos klebonas Anatolijus Stalbovskis patikino, jog lyginti minėtų katalikų bažnyčių ir cerkvės statybų nereikėtų. „Kiekvienas stato pagal galimybes, o mūsų yra mažesnė, todėl viskas greičiau”, – sakė jis.
Be to, 2000 metais pradėti statyti Dievo namai taip pat dar nesantys baigti, nors pačiai cerkvei likę nebedaug. Pagal planą čia dar turėtų išaugti varpinė, kurios pamatai jau yra, sunkiau esą būsią su cerkvės namų statyba.
„Iš niekur – nei iš Rusijos ar kitur – pinigų negauname. Viskas yra iš pačių Lietuvos piliečių, tiek katalikų, tiek stačiatikių aukų”, – sakė A. Stalbovskis, kol kas nenorėjęs išduoti, kiek atsiėjo statybos, nes dar ir apskaičiuoti esą sunku. Kaina ir pagrindinių aukotojų, kurie rėmė pinigais ar savo triūsu, vardai būsią pranešti pasibaigus statyboms. Yra dalykų, kurių esą neįkainosi – daug ką žmonės darė savomis rankomis, atvažiuodavo ir iš Vilniaus, ar net Baltarusijos, ir už savo darbą neėmė pinigų.
Cerkvę, anot jo, tikintieji lanko nuo pat dienos, kai buvo padėtas pirmasis akmuo. Žmonės čia ateidavo melstis, saugoti Dievo namų, dirbantiesiems gamino valgyti. Melsdavosi ir spaudžiant šalčiui, ir sningant, net kai cerkvė dar buvo be stogo.
„Kai ką nors darai – pavyksta. Mes pilni optimizmo ir vilties, žmonės džiaugiasi, kad cerkvė po to, kai stovėjo – iki 2004 m. tik sienos buvo ir daugiau nestatyta – taip atgijo”, – džiaugėsi A. Stalbovskis.
Stačiatikiai uostamiestyje turi tris šventoves. Esančias Smiltelės ir Liepų gatvėje, anot A. Stalbovskio, lanko apie 7 tūkst. tikinčiųjų.