Baravykai – dzūkų pasididžiavimas.Po didžiulės sausros, kankinusios žemę visą praėjusią vasarą, rudeniop pliūptelėjo trumpalaikiai, bet dažni lietūs, ir dzūkų bei visos grybaujančios Lietuvos džiaugsmui miškuose tarsi iš gausybės rago pasipylė grybai
Miesteliuose įsitaisė grybų supirkėjai, o pakelėse – grybų pardavėjai, laukiantys žmonių, grįžtančių iš miškų be grybų, nes kaimiečiai juos išrinko dar tada, kai miestiečiai pusryčiavo. Prancūzė Fransuasa Izabele Celery d’Allens, eidama iš Merkinės globos namų, pakeliui prisirinko maišelį grybų ir parsinešė į būstą, kuriame ji gyvena rugpjūčio mėnesiais jau 15 metų iš eilės. „Brangu, Algi, labai brangu”, – stropiai dėlioja lietuviškus žodžius Fransuasa. Ir rodydama saujoje keletą voveraičių pasakoja, kad pernai Paryžiuje pirkdama pirmus lietuviškus grybus mokėjo didžiulius pinigus.
Pririnkti grybų Fransuasa pririnko, bet paprašė padėti surūšiuoti, nes, kaip žinoma, visi grybai valgomi, tik kai kurie jų – vieną kartą gyvenime…
Lietuvoje mikologai suskaičiavo per 6000 grybų rūšių, tačiau į tą skaičių patenka ir mikroskopiniai, akimi neįžiūrimi grybeliai. O štai didžiųjų (makromicetų), kuriuos matome miškuose, pievose, ant medžių, medžiuose ir po medžiais, pūpsančius ant samanų, pasislėpusius po lapais, mokslininkai priskaičiuoja apie 2000 rūšių. Iš jų 100 yra nuodingų, o 400 – valgomų. Dzūkijos šilai – vieni grybingiausių Lietuvoje. Čia auga per 730 didžiųjų grybų rūšių. Dažniausiai maistui renkama tik 15-20 rūšių.
Kuo gąsdina mokslininkai
Teigti, jog atitinkamai apdorojus grybus išnyksta jų neigiamos savybės, būtų per daug drąsu, nes sunkieji metalai, kurie susikaupia kai kuriuose grybuose, gaminant maistą neišnyksta. Niekur nedingsta ir radioaktyviosios medžiagos – jų skilimo laikotarpis skaičiuojamas dešimtimis metų. Mokslininkai nustatė, kad gausiausiai radionuklidus sugeria raukšlėtieji gudukai (vokietukai, kalpokai), kurių šiemet miškuose – nors vežimu vežk, ir pilkosios meškutės.
Žmonės pradėjo mažiau rinkti gudukus ne vien dėl to, jog šiais metais pilna voveraičių ir baravykų, juos stabdo ir baimė, kad šie grybai sugeria radionuklidus. Tačiau grybai juos sugeria tik tada, kai yra užteršta atmosfera ar teritorija, o šiemet nenustatyta, jog Lietuvoje radioaktyvaus užterštumo kiekis viršytų ar bent siektų leistiną normą. Todėl Europoje labai vertinami grybai iš Lietuvos, nes jie ekologiškai švarūs. Pavojus slypi visai kitur – tai nuodingi, pašalę, persenę ar netinkamai paruošti grybai.
Pagrindinė taisyklė, kurios turėtų laikytis grybautojas, yra ta, kad negalima rinkti nepažįstamų grybų, nes sudėti į krepšį ar kibirėlį ir vartydamiesi kelionėje jie gali prarasti savo išskirtinius, nuodingumą liudijančius požymius, o tada ir prityręs grybautojas-konsultantas jau negalės atskirti nuodingų grybų nuo valgomų. Net gausus būrys žinovų neišsaugojo istorinių asmenybių: Budos, popiežiaus Klemenso II, imperatoriaus Diokletiano ar Karolio VII – visi jie mirė apsinuodiję grybais.
Nerekomenduojama pirkti grybų ir turguje, nes jie gali būti rinkti prieš parą ar dvi. Grybus reikia valgyti šviežius, mat praėjus daugiau kaip 24 valandoms juose skyla baltymai ir pradeda dominuoti toksiniai aminai bei amidai. Pasenusiais grybais, net baravykais, galima apsinuodyti, nes jie turi 5 kartus daugiau šlapalo nei jauni. Grybaujant reikia rinkti tik jaunus ir puikiai pažįstamus grybus. Šalnos pakąstų geriau neimti, nes tokiuose grybuose jau būna suirę baltymai, kitaip tariant, jie įgauna neigiamų savybių.
Pavojinga žalsva spalva
Nors mokslininkai jau turi priešnuodžių, neutralizuojančių nuodingiausių Lietuvos grybų – žalsvųjų musmirių – veikimą, reikėtų vengti dėti į savo krepšius žalsvos spalvos grybų, nes nepatyrę grybautojai lengvai gali supainioti jas su žalsvosiomis ūmėdėmis, žaliuokėmis ar kitais valgomais grybais. Derėtų nepamiršti, kad mirtinai nuodingos ir baltosios bei smailiakepurės musmirės. Beje, skirtingose šalyse tie patys grybai yra skirtingai vertinami. 2001 metais Prancūzijoje grybais apsinuodijo 12 žmonių, iš jų 3 mirė. Paaiškėjo, jog jiems pakenkė Lietuvoje labai populiarūs žalsvieji baltikai, vadinamosios žaliuokės. Buvo nustatyta, kad asmenims, turintiems genetinį polinkį, šie grybai sukelia raumenų degeneraciją. Suvalgius jų sutrinka širdies raumenų veikla ir žmogų staiga ištinka mirtis. Lygiai taip pat tragiškai gali baigtis ir mėgavimasis migdoliniais riešutais ar penicilino vartojimas, jei žmogus jiems alergiškas. Kiekvienas turėtume žinoti, kas mums sukelia alergiją.
Iš grybų – pirštinės ir tvarsčiai
Žinia, iš grybų ar vartojant grybus galima pagaminti puikiausių patiekalų. Kai kurių rūšių grybai, atitinkamai juos paruošus, turi antibakterinių ar antimikrobinių savybių, todėl buvo naudojami liaudies medicinoje. Iš beržo pinties žmonės gamindavo degią medžiagą liepsnai su titnagu įskelti. Iš to paties grybo darydavo ir pirštines bei žaizdų tvarsčius.
Esama grybų, turinčių ir haliucinogeninių savybių. Kai kurie tų grybų ar iš jų gaminami junginiai Lietuvoje pripažinti narkotinėmis medžiagomis ir įstatymu yra draudžiami vartoti. Mokslininkai teigia, jog užtenka nors kartą paragauti šių grybų ir nestabilios psichikos žmogui tai gali sukelti ilgalaikį sveikatos sutrikimą. Iš pelėsinių grybų yra išgautas penicilinas. Tačiau daugiausia grybai vartojami kaip maistas.
Pajūrio žvynabudės – nevalgomos
Prityręs grybautojas Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė iš Merkinės nuvažiavęs į Baltijos pajūrį nustebo, kai pamatė tiltus ant ilgo koto siūbuojančių gražuolių žvynabudžių. Niekas šių grybų tose vietose nerinko. Gamtininkas be jokio vargo prisiskynė jų vakarienei ir iš anksto džiaugėsi būsimu vakaro delikatesu, nes tinkamai paruoštos ir pakeptos žvynabudės savo skoniu primena sultingą mėsos kepsnį ar keptą lydeką. Koks buvo grybautojo nusivylimas, kai per vakarienę paaiškėjo, kad tų žvynabudžių neįmanoma valgyti. Pasirodo, šie grybai, augantys pajūryje, sugeria ore tvyrantį jodą. Todėl jie tame krašte ir nevartojami.
Kai kurių grybų naudingumą ir nuodingumą lemia ne vien rūšis, bet ir vieta, kurioje jie auga, taip pat klimatinės tų metų sąlygos. Grybų skonio savybės, kaip ir vyno, gaminamo iš vynuogių, priklauso nuo to, ar vegetacijos laikotarpiu buvo pakankamai saulės ir drėgmės. Rekomenduotina grybauti anksti rytą. Tada grybai ne tik lengviau randami, bet ir būna maistingesni nei vidury dienos. Juk ir arbatžolės labiausiai vertinamos nuskintos anksti rytą. Nereikėtų rinkti grybų šalia kelio, nes ten augdami jie sugeria sunkiuosius metalus.
Grybapjūtė
Didžioji grybapjūtė Dzūkijos miškuose prasideda maždaug nuo liepos mėnesio ir trunka iki spalio pabaigos. Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių etnografijos muziejuje saugomas Rudnelės kaimo gyventojo Juliaus Šibailos krepšys, į kurį telpa 110 kg voveraičių. Tuo krepšiu J.Šibaila naudojosi iki 1990 metų.
Kad ir kaip ten būtų, per grybapjūtę tiek jauni, tiek seni, ar turi darbo, ar neturi, traukia į miškus grybauti ir uogauti. Visas tas miško gėrybes superka gausybė supirkėjų didelėms firmoms. Merkiniškis Algis Savickas, dalyvaujantis šiame versle, pasakojo, kad vienas žmogus per sezoną gali uždirbti iš grybų iki 3000 litų. Kitas merkiniškis Jonas Verseckas patikslino, jog norėdamas tiek gauti, žmogus turėtų ir miegoti miške, o grybauti nuo aušros iki sutemos. Kristina Jauneikienė paaiškino, kad per dieną renkant grybus galima uždirbti nuo 50 iki 100 litų. Šiaip ar taip, grybai didelė parama dirbantiems žmonėms ir vienintelis pragyvenimo šaltinis bedarbiams ir benamiams.
Kaip vaizdžiai paaiškino M.Lapelė: „Grybas – tai tik obels obuolys, o ta obelis pasislėpusi po žemėmis”. Iš tikrųjų miškuose negalima spardyti, trypti ir kaip nors kitaip niokoti nepažįstamų ar, mūsų akimis žiūrint, nenaudingų grybų, nes tai – obels šakų laužymas. Grybiena, slypinti po samanomis, gyvybiškai reikalinga ne tik būsimiems grybų derliams rinkti, bet ir visai ypač jautriai miško ekosistemai, teikiančiai mums medieną, grybus, uogas, deguonį, poilsį ir grožį.