Pasibaigus atostogų sezonui Lietuvoje vis labiau populiarėja kelionės į šiltesnius kraštus, – ten dar galima pratęsti vasarą. Kas dar nespėjo paatostogauti, Tunise gali pasimėgauti tikrais vasaros malonumais.
Tunisas – gana populiari šalis tarp iš Lietuvos vykstančių turistų. Ji žavi savo egzotika, 3 tūkstantmečius skaičiuojama kultūra, puikiu oru, nuostabiais minkštučio smėlio paplūdimiais ir musulmonų pasaulyje ganėtinai ryškiu vakarietiškos kultūros antspaudu. Tai paslaptis, intriga ir svajonė skambant afrikietiškiems būgnams…
Kas geriau gali pakeisti artėjančio rudenio nuojautą? Tunisas traukia įspūdinga gamtos įvairove, besimainančia nuo žaluma švytinčių Viduržemio jūros pakrančių iki atšiaurių Sacharos dykumos platybių.
Taip savo kelionę po šią egzotišką šalį apibūdina neseniai iš jos grįžęs verslininkas Raimondas Žukas. „Norėjau vasaros. O kurgi kitur rasi vasarą kiaurus metus, kad ne Afrikoje. Kiekvienas vaikas tai žino”, – juokiasi jis.
Svetingumas kartais vargina
Ši draugiška ir šilta šalis dar tik pradeda aktyviau plėtoti turizmo rinką, todėl dėmesys čia besilankantiesiems ypatingas. „Turizmas Tunise – viena iš strateginių šalies plėtros tikslų ir pagrindinis pajamų šaltinis. Tad tunisiečiai stengiasi suteikti kuo geriausią aptarnavimą, jų noras įtikti yra begalinis. Tai kartais net šiek tiek vargina”, – sako pašnekovas. Tarkime, viešbučiuose pietūs pateikiami pagal jame apsistojusių turistų šalių valgymo įpročius. „Lietuviškų cepelinų nepasiūlė, bet kasdien ragavome prancūziškos, skandinaviškos, žinoma, afrikietiškos virtuvės kulinarinių šedevrų”, – prisiminė jis. Turbūt tai irgi viena iš priežasčių, kodėl į šią šalį plūsta vis daugiau žmonių iš Prancūzijos, Libijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos.
Tunų gausybė
„Kadangi su šeima nepaprastai mėgstame vandens pramogas, negalėjome praleisti progos dalyvauti kruize po Viduržemio jūrą. Norintys pajusti tikrą kelionės jachta malonumą gali ją išsinuomoti ilgesniam laikui, – pasakojo Raimondas. – Organizuojamos čia ir ekskursijos pasižiūrėti tunų, kurių prie Tuniso krantų būriuojasi milžiniški tuntai (sakoma, kad ir šalies pavadinimas susijęs su šiomis žuvimis), nuskendusių piratų laivų, kurie puikiai matyti pro vaiskų vandenį. Žinoma, neatsiejama poilsio Tunise dalis – žvejyba ir nardymas tarp egzotiškų žuvų. Visa tai galima užsisakyti tiesiog paplūdimyje – aplink sukiojasi kurjeriai, siūlantys savo paslaugas. Nors esu apkeliavęs daugybę šalių, čia pajutau ypatingą vandens pramogų teikiamą malonumą”.
Turgus – gyvenimo būdas
Vieną ryškiausių įspūdžių Raimondui kelionėje paliko apsilankymas tikrame arabiškame turguje. „Įsivaizduokite daugybę mažų siaurų medinos gatvelių, kuriose šurmuliuoja tūkstančiai prekeivių ir smalsaujančių turistų. Tai daugiau nei perku parduodu! Tai lengvas bendravimas, tai galybė svaiginančių aromatų ir spalvų. Tarp didžiulių padėklų su prieskoniais, kurių net pavadinimų nebuvome girdėję, pardavinėjamos džiovintos gėlės. Tunisiečiai jas maišo ir išgauna įvairiausių kvapų paletes. Šiais mišiniais vietos gyventojai gaivina ir kvėpina savo būstus”, – pasakojo verslininkas. Turguje galima įsigyti ne tik prieskonių, bet ir keramikos bei juvelyrinių dirbinių, ypač populiarios lauktuvės – rankų darbo kilimai iš Kairuano, odos dirbiniai, suvenyrai iš Tunise tiesiog garbinamo alyvmedžio. Beje, iš Tuniso Raimondas parsivežė ir palmių sodinukų, kuriuos jau įkurdino savo sode.
Laimė – Fatimos rankose
Kaip ir dauguma musulmonų, tunisiečiai bijo nužiūrėjimo ir „piktos akies”. Jie tiki, kad pavydžių žmonių, ypač nepažįstamų, žvilgsniai gali prišaukti nelaimę. Nenuostabu, kad šalyje, kur nuolat zuja būriai smalsių turistų, gyventojai akylai saugo savo gerovę. Nuo „piktos akies” tunisiečius gina Fatimos rankos. Tikima, kad penki šios mylimiausios pranašo Mochameto dukters rankos pirštai simbolizuoja vadinamuosius penkis islamo stulpus, t. y. taisykles, kurių privalo laikytis musulmonai. Fatimos rankos pakabukai nešiojami ant kaklo, segami prie raktų, o vairuotojai savo automobiliuose „apsiginkluoja” net keliais šiais simboliais.
Fatimos rankos ženklai aptinkami ir vietos gyventojų namuose – simboliai kabinami virš laukujų durų, kad namie būtų taika ir ramybė. Ant nebaigtų statyti namų Fatimos rankos ženklas tiesiog atspaudžiamas dažais išteptu delnu.
Ištikimybės miestas Kartagina
Arabiškos pasakos ir legendos iki šių dienų keri visą pasaulį. Viena gražiausių Tuniso legendų – apie Kartaginos miesto įkūrimą. Tai jaudinanti istorija apie meilę ir ištikimybę, ant kurios pamatų išaugo ir šimtmečius gyvavo puikus bei turtingas miestas. Pasak legendos, dabartinio Libano teritorijoje buvusio Tyro miesto valdovas augino du vaikus – sūnų Pigmalioną ir nuostabaus grožio dukterį Elizą. Po valdovo mirties į jo sostą sėdo Pigmalionas. Tačiau princesei ištekėjus brolis pabūgo svainio konkurencijos ir įsakė jį nužudyti. Kai princesė sužinojo apie vyro mirtį, ji su savo ištikimiausiais tarnais paliko gimtąjį kraštą ir leidosi į ilgus mėnesius truksiančią kelionę Viduržemio jūra.
Galiausiai bėgliai pasiekė dabartinį Tunisą ir pakerėti jo grožio nusprendė čia pasilikti. Eliza paprašė krašto valdovo parduoti jai šiek tiek žemės, kurioje jie galėtų įskurti. Tačiau šis sutiko parduoti tik tiek žemės, kiek jos dengia vieno jaučio oda. Tuomet princesė įsakė nudirti didžiausio jaučio odą, ją supjaustė siauromis juostelėmis ir jomis apvijo netoli pakrantės stūksojusį kalną. Taip buvo įkurtas Kart Chadasht – Naujas miestas arba Nauja sostinė.
Negalėdamas atsispirti Kartaginos valdovės grožiui, kalną pardavęs valdovas jai pasipiršo. Ir pagrasino, kad jei ši nesutiks, visų jos pavaldinių laukia mirtis. Tačiau princesė pasirinko kitą likimą – ji susidegino laužo liepsnose, taip iašsaugodama savo pavaldinių gyvybes ir likdama ištikima savo mirusiam vyrui.
ir as ten buvau 😀 ir man tada gerai buvo 🙂 o dabar vel moxlai 😥