Pirmoji Lietuvos scenos Džiuljeta, legendinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Marija Černiauskaitė-Barauskienė šiandien drovisi dėmesio. „Jau viską pasakiau”, – kukliai sako 75-erių metų aktorė, tačiau netrukus iš jos lūpų liejasi unikalūs prisiminimai apie uostamiesčio teatralų gyvenimą, pastabos apie šiuolaikinius spektaklius ir jų kritiką, filosofiški pamąstymai apie savo pašaukimą ir gyvenimo prasmę.
Marijos Černiauskaitės-Barauskienės namuose, kaip ir daugumoje aktorių būstų, – sienos nukabinėtos paveikslais. Pokalbį pradedame apie menininkų draugystę ir susvetimėjimą.
– Dabar visi menininkai atskirai, o anksčiau mes, aktoriai, su dailininkais labai draugavome. Važiuodavome žiūrėti jų parodų į Palangos kūrybos namus, jie nepraleisdavo mūsų premjerų.
Ir teatralai anksčiau daugiau bendravo. Su Liepojos teatru kartu švęsdavome sezono uždarymus prie Šventosios upės, prie laužo su žaidimais. Su Rygos aktoriais susirašinėdavome. Žiūrėdavome jų premjeras, jie – mūsų.
Nebuvo žmonės tokie užsidarę. Mūsų teatro kolektyvas buvo kaip viena šeima: Petkevičiai, Barauskai, Kancleriai, Grincevičiai.
Gastrolės būdavo ilgos – dažniausiai 19 dienų. O su spektakliu „Olesia” važiavome visą mėnesį, nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos. Po to atostogos. O rudenį – vėl gastrolės.
O, Dieve! Iš pradžių neturėjome net autobuso. Į gastroles važiuodavome sunkvežimiu – žiemą ir vasarą. Buvo pasiūtos tokios šimtasiūlės iki žemės su gaubtais. Sulįsdavome į jas, susėsdavome į sunkvežimį šalia dekoracijų ir kratydavomės per visą Lietuvą. Tik 1954-1955 m. autobusą gavome.
Su šeimomis, su vaikais keliaudavome. Veždavomės savo „kirogazus” (žibalines lempas), puodus. Ir valgyti kartu gamindavome – virdavome bulves su konservais. Jei vaikas kieno suserga – visi rūpinasi. Čigonų taboras!
Vaidindavome kino teatruose. Ten pat ir miegodavome. Kova būdavo dėl kėdžių. Sustumdavome jas ir miegodavome. O kam kėdžių neužtekdavo – ant žemės. Ir patalynę vežiodavomės. Paskui atsirado sudedamos lovytės. Teatras buvo pasiuvęs joms specialius maišus, kad neapdulkėtų. Vyrai buvo susiskirstę, kuris kurią dieną lovytes kraus į sunkvežimį.
Toks gyvenimas buvo. Jaunystė! Sunkūs metai, bet daug gražių prisiminimų.
Niekada nekeikdavote čigoniško artistės gyvenimo? Juk pavargdavote su mažais vaikais taip gastroliuoti.
Ne. Nuo pat vaikystės norėjau ir žinojau, kad privalau būti artiste. Mano senelė dar caro laikais šoko vodeviliuose, dainavo. Ji ir mane šokti mokė. 1937 m. pirmą kartą gimtųjų Zarasų mokykloje aš šokau spektaklyje. Paskui pati tematinius šokius statydavau.
Kaip pasakas senelė man pasakodavo Romeo ir Džiuljetos istoriją, lenkiškai skaitydavo Adomą Mickevičių. Užtat mano vienintelė svajonė buvo – teatras.
Mama į mano pasirinkimą reagavo priešiškai. Tuo metu buvo manoma, kad kad šokėjai ir artistai – žmonės nerimti. Bet tai neteisinga nuomonė. Juk šeimomis važiuodavome. Gal buvo keletas romanų…
Bet, svarbiausia, – visi norėjo dirbti scenoje. Tai yra kaip narkotikas, kažkas aukščiau. Be to negali. Išeini į sceną – viskas. Esi ne tu. Save pamiršti.
Po vyro (aktorius Balys Barauskas. – Aut. past.) mirties man prasidėjo juodos dienos. Man buvo infarktai, paskui šuntavo širdį. Teatre liko tik maži vaidmenys. Režisieriai bijojo duoti didesnius, gailėjo manęs, o man buvo sunku. Nors aš nebuvau išėjusi iš teatro. Vienuoliką metų vaidinau Pelėdą, „Žydrojoje paukštėje” vaidinau Senelę, G. Varno režisuotame spektaklyje „Sugrįžimas į dykumą” vaidinau. Taigi buvau teatre.
Kaip išgyvenote perėjimą nuo pagrindinių vaidmenų prie Pelėdos?
Su viskuo susitaikai, kai liga prispaudžia. Gal aukščiausias specialiai ją man atsiuntė, kad iš lėto, nieko nekaltindama suvokčiau savo galimybes.
Žinau, kad dabar jokiu būdu nesuvaidinčiau Martos iš „Kas bijo Virdžinijos Vulf?”. Jei pakelčiau dabar savo jausmus iki tokios kondicijos – su manimi būtų baigta. O į teatrą traukia. Kūryba man – kaip dangiška šviesa…
Dabartinių aktorių požiūris į aktorystę kitoks ir teatras kitoks…
Teatras visą laiką keičiasi. Tuo jis ir įdomus. Man įdomūs kai kurie režisieriai, kai kurie spektakliai. Kai kurie ir anksčiau būdavo neįdomūs ir dabar neįdomūs.
Koks spektaklis jums įdomus?
Spektakliai kaip paveikslai. Vieniems patinka vienokie, kitiems – kitokie. Tai skonio reikalas.
Man spektaklis įdomus, jei pamatau ką nors netikėto. Kai kam nepatiko „Šaltas vaikas” dėl bjaurumo estetikos. O man šiame spektaklyje yra tokių gražių, gyvenimiškų scenų. Man patinka šitas spektaklis. Ne todėl, kad ten mano dukra (Eglė Barauskaitė. – Aut. past.) vaidina.
O ji labai gerai vaidina. Žiūriu į ją ir galvoju – aš taip suvaidinti negalėčiau. Ji iki tokios temperatūros save įkaitina!
Žinote, mano svajonė buvo vaidinti Kleopatrą. Čia beveik visų aktorių, kurios vaidina didelius vaidmenis, svajonė. Mačiau Kleopatrą Estijos teatre, dar kelias. Aš šį vaidmenį įsivaizdavau kitaip ir svajojau. Kol pamačiau, kaip Kleopatrą vaidina Julija Borisova Maskvoje. Po to daugiau nesvajojau. Supratau, kad taip aš niekada nesuvaidinsiu. Ji sukūrė tai, ką aš įsivaizdavau. Man atrodė, kad tai viršūnė.
Kokį vaidmenį pati laikote savo aktorinės biografijos viršūne: Džiuljetą (V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta”), Mortą (J. Marcinkevičiaus „Mindaugas”), Barborą Radvilaitę (J. Grušo „Barbora Radvilaitė”), Martą (E. Olbio „Kas bijo Virdžinijos Vulf?”)…?
Aš nepasiekiau viršūnės. Neduok, Dieve. Atrodo, jau pasiryžti šiandien suvaidinti taip, kaip įsivaizduoji. O partneris pasako kokią repliką ne taip ir scena visiškai kitaip išsirutulioja.
Scenoje labai daug kas priklauso nuo partnerio, ir nuo režisieriaus, ir net nuo kostiumo.. O kritikai atvažiuoja, pažiūri premjerinį spektaklį ir sukritikuoja. Aš nesu gavusi smarkios kritikos, net atvirkščiai, bet man šis bruožas nepatinka. Gal čia lietuvių bruožas… Pažiūrėkite per televiziją kaip rusai geranoriškai aptarinėja, analizuoja spektaklius, aktorių darbus.
Man atrodo, kad kritikas turi pažiūrėti spektaklį mažiausiai keturis kartus, kad darytų apibendrinimus. Vieną kartą spektaklį pažiūrėjęs savo nuomonę gali pasakyti eilinis žiūrovas.
Klaipėdos dramos teatras sekmadienį pradeda naują sezoną jūsų jubiliejui dedikuotu spektakliu R. Harvurdo „Kvartetas” (rež. P. Gaidys). Vaidinate jame pagrindinę veikėją Džinę Horton. Ką jums reiškia šis vaidmuo?
Šis vaidmuo man – kaip stebuklas. Jaučiuosi taip, lyg gyvenimas būtų sugrįžęs.
Šitoje pjesėje labai daug žmogiškumo. Susirenka seni žmonės, kurie kažkada buvo kartu. Jie svajoja, gyvena praeitimi, jie nori kurti, bet jau negali. Tai juokinga. Džinė Horton vyresnė už mane, o aš ją vaidindama pamirštu, kad man – 75-eri.
Kad jūs žinotumėte, kokia tai laimė, kokia tai šventė. Teatre aš pailsiu dvasiškai, sparnus įgyju. Dievaži. Einu gatve ir man viskas gražu: žydinčios kiaulpienės, debesys… Jausmai tai tie patys…