Lazdynas – deivės Medeinos augintinis

Rudeninis žygis grybauti paprastai būna neatsiejamas ir nuo dar vieno slapto noro – gal pasiseks rasti bent šiek tiek riešutų.

Ir traukiame ten, kur esame matę lazdynų krūmus. Deja, dažnai lazdynas stovi arba bevaisis, arba tik su viena kita riešutų keke.

Netenka išminties

Lazdynas tebėra gyvas senose ir šiuolaikinėse dainose, minimas pasakose. Yra už ką. Deja, dabar šis dosnus, grakštus krūmas nebeįvertinamas. Lazdynai laužomi, naikinami, nebesodinamos giraitės, teršiama žemė, kurioje jie auga. Žmonės į pamiškes verčia padangas, senus šaldytuvus ir televizorius, remontuojamo buto griuvenas. O lazdynai mėgsta derlų, švarų, drėgną dirvožemį. Jie tarsi pasitinka miško lankytojus, kad šie nepraeitų pro jų „gerą širdį”. Auga ir atskirais krūmynais sodų ar sklypų pakraščiuose. Ką nors naudingesnio iš mūsų miškų augmenijos tikriausiai ir neįmanoma rasti. O teršiama aplinka priverčia lazdynus skursti ir nuliūsti, atimama geresnės ateities viltis. Akivaizdu, kad žmonės, daugiau misdami mėsa nei savos augmenijos vaisiais, nustojo išminties.

Medeinos globotas

Senovės Lietuvos giriose lazdyną saugojusi ir globojusi pati miškų deivė Medeina. Jį taip pat garbino Romos filosofai, poetai.

Mokslininkai tvirtina, kad mūsų kraštuose šis krūmas vešėjo jau prieš dešimtis tūkstančių metų. Ekologiškoje aplinkoje jie duodavo puikų derlių. Vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip jų seneliai pasirūpindavo žiemai bent pusmaišį riešutų. Geriausios lauktuvės advento metą einant į svečius vakaroti. Dabar lazdynai nebe tokie derlūs.

Miško gracija

Lazdynas pražysta pirmas. Miškas permatomas, dar baltuoja sniegas, sveikata tviska lazdynų kamienai, o romantiški žirginėliai nuo menkiausio vėjo paskleidžia geltoną žiedadulkių dūmelį. Tai – pirmas priartėjusio pavasario ženklas. Užauginti, subrandinti riešutą – tokį kietą ir tiek daug vertybių turintį vaisių – iš tiesų reikia daug laiko – iki rugpjūčio ar net rugsėjo.

Lazdynai – grakštūs, tiesūs, lankstūs. Kol nebuvo mados tik parduotuvėse visko ieškoti, kol žmonės daug ką darėsi patys, meškerkočiai buvo tik iš lazdyno. Kariškai tiesus ir lieknas lazdynas nėra visai svetimas karui: jo anglis naudojama parakui gaminti. Lazdyno pjuvenomis vyndirbiai valo vyną. Lanksti mediena naudojama kubilų, medinių kibirų lankams gaminti. Seno lazdyno kamienai tinka dailės dirbiniams, o riešutų aliejus yra brangių dažų ir lakų komponentas. Nukritę lapai – vertinga ekologiška trąša.

Naudą voverės gaudo

Voverės vos sulaukia lazdyno riešutų brandos, iš karto kaupia jų atsargas. Dalį netyčia išbarsto – padeda atsirasti naujiems lazdynų krūmams.

Kur nekaups jų voverės. Subrendusiuose lazdynų riešutuose yra iki 60 – 70 procentų riebalų, turtingi B grupės, E, C vitaminų, yra gausu mineralinių medžiagų, baltymų, geležies, įvairių druskų, sacharozės. Jeigu dar nenunyko priežodis apie „dangiškus migdolus”, tai mūsiškiai riešutai jiems prilygsta. Net liaudiška talaluška „aš tau duosiu riešutų, kad tu neitum prie kitų” gali turėti savo prasmę: pasivaišinęs tokiu maistingu skanėstu, pajunti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą – ko ten beiti „prie kitų”.

Voverės kremta riešutus, yra energingos ir žvalios. Šernai, aptikę riešutą, „praranda protą” – paragavę vieną, gali išrausti ilgiausią vagą, manydami, kad aptiks kitą. Ir gražuoliai miško paukščiai kėkštai sugeba gliaudyti riešutus.

Lazdyno riešutų maišus matome turguose, prekybos centruose. Reikėtų įleisti ten voverę – geriausią ekspertę – ir žiūrėti, ar susidomėtų. Kartais abejojama, kurį dešimtmetį šie riešutai skinti.

Kevalai gydo

Vaistinių savybių turi lazdyno riešutų kevalai. Jų trauktinė gydanti venų išsiplėtimą – varikozę. Esą net didysis poetas Aleksandras Puškinas, paklausęs paties caro patarimo ir venų varikozę pasigydęs pas rusų žiniuonis, kurie gamino lazdynų trauktinę. Receptas gal ir nėra slepiamas, tačiau nėra ir plačiai žinomas.

Lazdyno riešutų kevalų preparatai padeda normalizuoti kraujo cirkuliavimą, kai nuolat šąla rankas, kojas.