Gydomojo badavimo ypatumai

Jau daugiau negu prieš du tūkstantmečius filosofas ir gydytojas Askrepidas skirdavo savo ligoniams gydymą badavimu. Garsus senovės išminčius Plutarchas yra pasakęs: „Užuot vartojęs įvairius vaistus, geriau dieną arba kelias pabadauk“.

Badavimas gydo ir sielą

Gydomasis badavimas rekomenduojamas daugelyje senovės Kinijos bei Indijos raštų; o štai senovės krikščionių vienuoliai maisto atsisakydavo daugiausia dėl religinių įsitikinimų. Tačiau daugelis senovės tautų dar iki religijos atsiradimo (o kai kurios – iki krikščionybės įsigalėjimo) sistemingai badaudavo – šitaip žmonės, neskaitę nei Plutarcho, nei kitų garsių mokslininkų raštų, instinktyviai stengdavosi išsigydyti nuo juos užklupusių negalavimų. Gydymas badavimu aprašytas ir Biblijoje.

Paslaptingame žydų mokyme ir mistinėje filosofijoje Kabaloje taip pat minimas gydomasis badavimas. Beveik visos senovės tautos manė, kad sąmoningai susilaikant nuo maisto apsivalo ir žmogaus dvasia, ir kūnas. Druidai (senovės keltų žyniai), ruošdamiesi svarbioms apeigoms, turėdavo susikaupti ilgai pasninkaudami. Saulės garbintojai parsai (Senovės Persijoje gyvenę pranašo Zaratustros pasekėjai) bent kartą net 50-ties dienų badaudavo (įdomu, kad Indijoje tai praktikuojama ir dabar). Garsusis Indijos dvasios vadovas Mahatma Gandis taip pat dažnai badaudavo, kartais labai ilgai. Savo užrašuose jis teigė, jog gydomasis badavimas ne tik padeda išgyti kūnui, bet yra puiki priemonė kiekvienam žmogui intelektualiai ir dvasiškai tobulėti.

Kone visame senovės pasaulyje sąmoningas badavimas buvo tarsi tam tikra atgailos forma, religinių apeigų dalis. Garsusis arabų gydytojas Ibn Sina (Europoje geriausiai žinomas Avicenos vardu), gyvenęs X-XI amžiuje, savo ligoniams, ypač sergantiems raupais arba sifiliu, skirdavo gydymą badavimu. Įdomiausia, kad 1822 metais, prancūzų kariuomenei okupavus Egiptą, vietos arabų ligoninėse buvo užregistruota labai daug atvejų, kai sifilis būdavo visiškai išgydomas badavimu. Nuo XIX amžiaus vidurio gydomuoju badavimu labai susidomėjo ir akademinė medicina, kurios atstovai iki tol šį reiškinį laikė geriausiu atveju neatsiejama krikščioniškų bei musulmoniškų religinių apeigų dalimi. Garsiausi to meto įvairių Europos šalių gydytojai, patys akivaizdžiai įsitikinę gydomuoju sąmoningo badavimo poveikiu, pradėjo rekomenduoti šį metodą įvairiomis ligomis sergantiems ligoniams gydyti. Daktaras Hokeris badavimą apibūdino kaip naują mokslo sritį, leidžiančią sėkmingai išgydyti ligonius, sergančius net labai sunkiomis ūmiomis ir lėtinėmis ligomis. Šis gydytojas ir pats du kartus badavo po 40 dienų, norėdamas visam mokslo pasauliui įrodyti, kad žmogus gali šitiek laiko išbūti be maisto ir ne tik nesusirgti, bet ir atsikratyti praktiškai visų prieš tai jį kamavusių negalavimų.

Badauti protingai

Badavimu gydosi ne tik žmogus – jis tik seka gyvūnų, kurie badauja vadovaudamiesi instinktu, pavyzdžiu. Kiekvienas kaimo gyventojas gali patvirtinti, kad susirgęs šuo arba arklys visai nustoja ėsti ir neėda tol, kol pasveiksta. Vienintelis dalykas, kurį ėda sergantys gyvūnai (beje, ne tik žolėdžiai, bet ir šunys bei katės) – tai vidurius laisvinanti žolė.

Tad kiek laiko reikia badauti, norint atgauti tikrąją fizinę formą ir atsikratyti įvairių ligų bei negalavimų – tris dienas, savaitę, o gal trisdešimt ar keturiasdešimt dienų? Kiek apskritai žmogus gali ištverti be maisto? Deja, dauguma žmonių neskiria gydomojo ar valomojo badavimo ir išsekimo priverstinai badaujant. Juk daugelis esame įsitikinę, kad porą dienų iki soties nepavalgę jau badaujame. Iš tiesų yra visiškai kitaip – žmogus be maisto gali ištverti net kelis mėnesius. Organizmo išsekimas prasideda tik tuomet, kai visos jame sukauptos atsargos jau būna išsemtos (kiekvieno žmogaus organizme įprastomis sąlygomis yra daug nereikalingų riebalų, kurie badaujant paprasčiausiai sudeginami). Atsikratydamas šio balasto, organizmas ne tik nė kiek nenukenčia – jo gyvybinė veikla nesutrinka, bet valomieji bei gydomieji procesai padeda atgaivinti prieš dešimtmetį ar dar seniau buvusį viso kūno funkcionalumą.

Optimali rekomenduojama gydomojo badavimo trukmė, priklausomai nuo žmogaus savijautos, jį kankinančios ligos ir, be abejo, susiruošusiojo badauti valios stiprybės, gali būti nuo trijų iki keturiasdešimt penkių dienų. Būtina atkreipti dėmesį, kad žmonėms, dirbantiems sunkų fizinį darbą, rekomenduojama badauti nuo trijų dienų iki vienos savaitės. Šis badavimo kursas gali būti kartojamas kas mėnesį, kol bus pasiekti norimi rezultatai. Akivaizdu ir tai, kad ilgalaikis badavimas (trunkantis nuo 15 iki 45 dienų) duoda neabejotinai geresnius ir akivaizdžiai efektyvesnius rezultatus; tačiau pasiryžusieji tokiam badavimo kursui turi žinoti, kad šiuo atveju būtina tam tikra aplinka, patyrusio gydytojo priežiūra, ir svarbiausia – atitinkamas paties badaujančiojo nusiteikimas. Žmogus privalo suprasti gydymo procesą ir nuoširdžiai norėti (be abejo, ir tikėti), kad jo sveikata bei savijauta pagerėtų.

Daugelis žmonių neteisingai galvoja, kad badaujant visi vidaus organai, ir daugiausia – skrandis, labai susitraukia. Iš tiesų nuo per didelio nuolat į jį kemšamo maisto kiekio ištampytas skrandis tik susitraukia iki normalaus dydžio, ir grįžta jo buvęs elastingumas. Po badavimo kurso skrandis nebepriima tokio didelio maisto kiekio, kurį jam tekdavo virškinti anksčiau. Dėl to ir virškinimo, ir maisto medžiagų pasisavinimo procesai labai pagerėja, todėl žmogui maisto prireikia maždaug perpus mažiau negu iki tol.

Pataria astrologai

Ketinant pabadauti, keletą dienų valgomi vien žali vaisiai ir riešutai, o po to išvalomas žarnynas (geriami vidurius laisvinančių augalų antpilai, daromos klizmos). Taip pasiruošus, badaujant žarnyne nesigamina dujos.

Geriausia pradėti nuo trumpalaikių badavimų, trunkančių 24, 36 ar 48 valandas. Toks badavimas taip pat labai naudingas organizmui. Rekomenduojama badauti 1-2 kartus per savaitę.

Geriausia badavimui pradėti ruoštis nuo pietų – atsisakyti vakarienės ir padaryti klizmą. Po to 24, 36 ar 48 valandas nieko nevalgyti, tik gerti sultis. Baigus badauti, rytą užtenka išgerti stiklinę sulčių, per pusę atskiestų vandeniu. O vėliau galima valgyti vaisius.

Po kiekvieno badavimo reikia valgyti vaisius, nes jų sultys „sutraukia“ purią, gleivingą masę. Vaisių galima valgyti iki soties. Po to tiek pat laiko, kiek truko badavimas, reikia valgyti žalią maistą, pamažu į racioną įtraukiant trintas daržoves, riešutus, grūdus. Ir tik tuomet galima pradėti maitintis įprastai.

Ligoti ir senyvo amžiaus žmonės, ypač tie, kurie valgo mėsą, turi būti labai atsargūs grįždami prie įprastos mitybos. Dėl mitybos keitimo jiems rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Norint geriau išvalyti organizmą, geriau pabadauti keletą dienų. Badaujant galima gerti vandenį, parūgštintą citrinos sultimis. Nuo 4 badavimo dienos galima po truputį valgyti vaisių, o vakarais daryti klizmas (2-3 l vandens ir 1-2 valgomieji šaukštai citrinos sulčių arba obuolių acto). Baigus badauti, tiek pat dienų reikia valgyti žalią maistą.

Astrologų teigimu, ne visos dienos tinka badauti. Geriausia dieną pasirinkti atsižvelgiant į Zodiako ženklą.

Avinui – antradienis.
Jaučiui – penktadienis.
Dvyniams – trečiadienis.
Vėžiui – pirmadienis.
Liūtui – sekmadienis.
Mergelei – trečiadienis.
Svarstyklėms – penktadienis.
Skorpionui – antradienis.
Šauliui – ketvirtadienis.
Ožiaragiui – šeštadienis.
Vandeniui – pirmadienis.
Žuvims – ketvirtadienis.

Prieš badaujant, naudinga padaryti klizmą.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.