Mokslininkai ieško būdų, kaip išspręsti etines gydymo kamieninėmis ląstelėmis problemas
Pastaraisiais metais padaryti atradimai ir atlikti bandymai su kamieninėmis ląstelėmis suteikia vilčių, kad šis gydymo metodas išvaduos iš sunkių ligų gniaužtų daugybę sunkių ligonių. Tačiau iškyla etinių prieštaravimų, susijusių su gydymui labiausiai tam tinkamomis žmogaus embriono kamieninėmis ląstelėmis.
Kaip alternatyva gali būti naudojami kiti kamieninių ląstelių tipai, paimti iš įvairių suaugusio žmogaus audinių. Tyrimai su jomis plečiasi, tobulinamos metodikos. Grupei mokslininkų praėjusių metų pabaigoje pavyko išgauti embrionines kamienines ląsteles nesunaikinus embrionų. Tai gali duoti pradžią jų platesniam naudojimui tyrimams ir gydymui.
Ligonių ir mokslininkų akiratyje
Kamieninėmis ląstelėmis, atrodo, šiandien domisi visas pasaulis. Jos yra ne tik mokslininkų, bet ir sunkių ligonių akiratyje. Ir nieko nuostabaus: juk bandymai, su jomis atliekami pastaruosius du dešimtmečius, atskleidė, kad jos gali padėti įveikti daugelį sunkiai išgydomų ar iš viso neįveikiamų ligų.
Kamieninės ląstelės ir iš jų sukurti audiniai gali būti naudojami atkurti pažeistiems audiniams, po nudegimų, išauginti naujiems organams po traumų ir operacijų. Pasitelkus jas į pagalbą galima tikėtis išgydyti stuburo pažeidimus ir traumas, įvairias neurologines ligas, kraujo vėžį, širdies išeminę ligą (atkurti širdies raumenį), artritą, tinklainės, ragenos pažeidimus, diabetą.
Pasak Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto mokslų daktaro Augusto Pivoriūno, embrioninės kamieninės ląstelės mokslininkų akiratyje atsidūrė dar 1963 metais. Tiesa, tuomet buvo dirbama su pelių embrionais. Ši patirtis tik po 20 metų davė rezultatus – 1998 metais pavyko pirmą kartą iš dirbtinio apvaisinimo sąlygomis sukurtų embrionų išskirti žmogaus embrionų ląsteles laboratorijose.
Nuo to laiko atlikta gausybė bandymų, kurie patvirtino neįtikėtinas embrioninių kamieninių ląstelių panaudojimo įvairių ligų gydymui galimybes. Tačiau ši perspektyva tebėra miglota dėl etinių ginčų.
„Jų esmė – ar turime teisę atimti gyvybę, kad išgelbėtume kitą? Išspręsti šį konfliktą greitu laiku vargu ar pavyks, todėl mokslininkų dėmesys krypsta į suaugusių žmonių organizmo kamienines ląsteles, kurių naudojimas mokslui ir gydymui nekelia grėsmės etikos principams”, – aiškina A.Pivoriūnas.
Mokslininkas teigia, kad kamieninės ląstelės yra unikalios, nes atsinaujina visą gyvenimą ir geba virsti įvairių audinių tipų ląstelėmis. Jos yra dviejų tipų – embrioninės ir suaugusio žmogaus. Embrioninės labiau tinkamos tyrimams ir gydymui, nes gali išsivystyti į daugiau skirtingų ląstelių rūšių – nervines, skersaruožių raumenų ir kt.
Be to, laikoma, kad jos yra nemirtingos, jas galima laikyti amžinai.
Tačiau dar esama daugybės neatsakytų klausimų, pabrėžia A.Pivoriūnas. Kaip antai, ar išties jas galima visavertiškai integruoti į paciento audinius? Šiuo metu atliekama daug eksperimentų su primatais, bet jų rezultatai nėra vienareikšmiai. Kita problema – imuninio suderinamumo. Neaišku, ar donoro organas jas priims. Iki galo neaišku, ar jų donoro organizmas neatpažįsta ir priima, ar atmeta. Yra ir jų suvėžėjimo pavojus.
Naudojami nebereikalingi audiniai
A.Pivoriūno įsitikinimu, dėl etinių problemų artimiausiu metu vargu ar pavyks pasiekti, kad embrionines kamienines ląsteles būtų leista naudoti tyrimams ir gydymui. Lietuvoje tyrimai su jomis nevykdomi (dirbama tik su suaugusiųjų kamieninėmis ląstelėmis), o kitose Europos šalyse yra įvairiai. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje bei Skandinavijos šalyse įstatymai liberalesni, o Vokietijoje, Austrijoje, Airijoje, Lenkijoje – griežtesni.
„Pagrindinis klausimas, kuris kirba mokslininkų galvose – ar įmanoma išskirti embrionines kamienines ląsteles nenužudant embriono? Atsakymas optimistinis. Šių metų vasarą paskelbta, kad mokslininkų grupė sugebėjo išskirti iš žmogaus embrionų pavienes ląsteles jų nenužudant ir iš jų išauginti šių ląstelių kolonijas. Tai labai daug žadanti naujiena, galinti tapti revoliucijos medicinoje pradžia”, – tikina A.Pivoriūnas.
Kita kryptis, kuria dirba daugybė mokslininkų įvairiose šalyse – bandymas perprogramuoti suaugusiųjų kamienines ląsteles, kurių randama beveik visuose audiniuose, tik bėda, jų ten yra mažai. Jų randama, pavyzdžiui, kaulų čiulpuose, tačiau tik 1 iš 10 tūkstančių, be to, jos labiau specializuotos, geriau prigyja tik tokios pačios rūšies audiniuose, jos greičiau žūsta.
Kamieninių ląstelių randama ir smegenyse, riebaliniame audinyje, odoje. Ypač domimasi tokiais alternatyviais jų šaltiniais kaip liekamieji audiniai – placenta, virkštele, riebalais po plastinių riebalų nusiurbimo operacijų. Kasdien sunaikinami milžiniški jų kiekiai, o juk galėtų be jokios žalos būti naudojami tyrimams ir gydymui, mano A.Pivoriūnas.
Jo teigimu, pastaraisiais metais iš riebalų, gautų juos nusiurbus, pavyko išskirti naują kamieninių ląstelių tipą – mezenchimines. Jos pasižymi gebėjimu ilgą laiką daugintis kultūroje, taip pat didelėmis diferencijavimosi galimybėmis (gali virsti 5 rūšių ląstelėmis). Taip pat jas galima užšaldyti ir ilgai saugoti.
Sėkmingai šios rūšies kamieninės ląstelės išskiriamos ir iš placentos. Jų yra ir virkštelės kraujyje. Pasak A.Pivoriūno, kitose šalyse jau populiarėja virkštelių bankai, kur už mokestį saugomos po žmogaus gimimo likusios virkštelės kraujas. Manoma, kad iš jo išgautas kamienines ląsteles ateityje bus galima naudoti transplantacijai, įvairioms patologijoms, kurių turės jų savininkas, gydyti.
Šiandien įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, suaugusio žmogaus kamieninės ląstelės jau naudojamos gydymui. Paties ligonio ar donorų kaulų čiulpų kamieninės ląstelės sėkmingai persodinamos sergantiesiems kraujo vėžiu. Taip išgelbstima daugybė gyvybių.
Eksperimetinės ir klinikinės medicinos institutas kartu su VU ligonine Santariškių klinikos, Biochemijos, Imunologijos bei Biotechnologijos institutais vykdo projektą, finansuojamą iš ES struktūrinių fondų, kamieninių ląstelių tyrimų srityje. Taip pat planuojama kurti Nacionalinį kamieninių ląstelių tyrimo centrą.
Odoje užkoduota informacija
Tyrimai, atliekami su kamieninėmis ląstelėmis, rodo, kad jas galima sėkmingai panaudoti tokioms šiandien sunkiai įveikiamoms neurologinėms ligoms, kaip Parkinsono ir Alzheimerio, gydyti. Pavyzdžiui, sergant Parkinsono liga mirusias nervų ląsteles, nebegaminančias medžiagos, kuri perduoda nervinius signalus, galima pakeisti donoro kamieninėmis ląstelėmis. Galima tikėtis, kad jų įšvirkštus į tam tikrą vietą jos taps naujomis nervų ląstelėmis, kurios pakeis mirusias.
Tačiau dar nežinia, kaip reikėtų parinkti konkrečią jų įšvirkštimo vietą, kaip jos elgsis ligonio organizme. Vis dėlto pasaulyje jau atliekamos studijos ir su ligoniais. A.Pivoriūnas pasakoja, kad biotechnologijų kompanija „Osiris Therapy” naudoja kamienines ląsteles, paimtas iš sveikų suaugusių donorų kaulų čiulpų, gydant 8 ligonius, kurie kenčia nuo sąnarių ir kremzlių pažeidimų bei širdies ligų. Paimtos iš donorų kamieninės ląstelės užšaldomos, po to atšildomos ir suleidžiamos ligoniams.
Įvairių šalių mokslininkai atlieka nemažai tyrimų su oda. Pasak profesoriaus iš Vokietijos, dermatologo Kristoso Zouboulio, kuris dirba šioje srityje, mūsų oda taip pat yra kamieninių ląstelių fondas. Jų randama ir paviršiniame, riebaliniame jos sluoksnyje, epidermyje, ir plaukų svogūnėliuose. Įvairiai modifikuojant odos kamienines ląsteles pasiekiama labai įdomių rezultatų.
Tarptautinė mokslininkų grupė, kurios narys yra ir prof. Kristosas Zouboulis, dirba su ligoniais, sergančiais Parkinsono ir Alzheimerio ligomis. Atlikti tyrimai, eksperimentai rodo, kad šios ligos gali būti atpažintos iš odos pakitimų. „Alzheimerio ir Parkinsono ligomis paprastai suserga vyresni žmonės. Tuo tarpu mes dar iš jauno žmogaus, paėmę jo odos mėginį, jame jau galime rasti duomenų apie jas”, – aiškina mokslininkas apie unikalią odos savybę kaupti genetinę informaciją.
Tačiau su šiais tyrinėjimais susiję labai daug etinių problemų. Pavyzdžiui, ar žmogus tikrai norėtų būdamas vos 25-erių sužinoti, kad sulaukęs 60-ies jis sirgs sunkia neurologine liga? Ir kas iš to, kad žinos, jei jos išvengti vis tiek nepavyks? Kita vertus, jei darysime prielaidą, kad šias ligas ateityje bus įmanoma išgydyti kamieninėmis ląstelėmis, tam galima rengtis, pavyzdžiui, kaupti ir saugoti savas kamienines ląsteles, tikintis, kad bus sėkmingai panaudotos tavo paties gydymui.
Apie odą, kaip informacijos šaltinį, kalba ir genetikai. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro docentas Algirdas Utkus tikina, kad daugelio sunkių genetinių ligų požymiai išryškėja odoje: „Odoje galime rasti neįtikėtinai daug žinių. Iki šiol tuo naudojosi kriminalistai, nagrinėdami pirštų antspaudus. Bet ir gydytojams čia yra ką veikti, tereikia išmokti skaityti odos raštą”.
Jo teigimu, oda yra tam tikras embriono raidos atspindys. Priklausomai nuo to, kokiu jo formavimosi periodu atsirado kažkoks sutrikimas, jis gali vėliau pasireikšti įvairiomis anomalijomis – dėmėmis, deformacijomis, apgamais, sustorėjimais ir pan. Pavyzdžiui, balintos kavos dėmės, kurių turi apie 5 proc. Lietuvos gyventojų, jei jų yra daugiau, gali būti neurofibromatozės požymis. Hemangiomos tam tikrose vietose gali signalizuoti net apie 13 genetinių ligų, taip pat duobutės, odos perteklius, augliai.