Logopedinė pagalba padeda grąžinti kalbą, prarastą dėl ligos ar traumos
Patyrus galvos traumą ar insultą, išoperavus galvos smegenų auglį, plyšus aneurizmai, sergant Parkinsono liga ar epilepsija neretai prarandama kalba. Ligonis gali netekti sugebėjimo reikšti savo mintis, suprasti kitų kalbą, skaityti, rašyti, skaičiuoti, orientuotis erdvėje ar laike. Kartu su kalbos sunkumais gali pasireikšti specifiniai regėjimo ir atminties sutrikimai.
Kalbos sutrikimas, esant daliniam ar visiškam aukštesniųjų žievinių funkcijų pakenkimui, vadinamas afazija. Tai centrinės organinės kilmės kalbos sutrikimas, kurį sukelia kalbos centrų arba ryšių, jungiančių šiuos centrus su kitais nervų sistemos skyriais, pažeidimai. Kalbos praradimas suaugusiajam ar vaikui – sunkus psichologinis išbandymas. Iš dalies ar visiškai netekus gebėjimo kalbėti kyla daug sunkumų ne tik pačiam žmogui, bet ir jo šeimos nariams, draugams, bendradarbiams.
Logopedinė pagalba pradedama išsamiu neuropsichologiniu tyrimu, kuris apima motorikos, kalbėjimo ir kalbos suvokimo įvertinimą, rašymo, skaitymo, skaičiavimo, mąstymo, girdimojo bei regimojo suvokimo tyrimą.
Nuoseklus įvertinimas padeda tiksliai nustatyti kalbos sutrikimo pobūdį ir parinkti efektyvius atstatomojo darbo metodus.
Priklausomai nuo galvos smegenų pažeidimo lokalizacijos, gali pasireikšti skirtingi kalbos praradimo požymiai. Vieni ligoniai sunkiai supranta jiems sakomus žodžius, pamiršta daiktų, veiksmų, požymių pavadinimus, kiti nesugeba ištarti atskirų garsų ar žodžių, sunkiai suvokia logines-gramatines kalbos konstrukcijas ir t.t.
Tikslus kalbos įvertinimas ypač svarbus vaikų afazijos atveju. Praėjus ilgesniam laikui nuo kalbėjimo netekimo pradžios, šiuos vaikus sunku atskirti nuo tų, kurių kalbos vystymasis žymiai vėluoja.
Sutrikus vaikų sugebėjimui suprasti aplinkinių kalbą, jie klaidingai gali būti laikomi turinčiais klausos problemų. Svarbi kalbos įvertinimo dalis tenka pokalbiams su šeimos nariais, gydytojais, siekiant surinkti tikslius anamnezės duomenis, sužinoti kalbos netekimo požymius ligos pradžioje ir vėlesniuose etapuose.
Priklausomai nuo sutrikimo pobūdžio ir jo sunkumo, taikomi skirtingi logopedinio darbo metodai. Dažniausiai pagalba pradedama teikti ligoninėje, o vėliau tęsiama ambulatoriškai, lankant logopedinį kabinetą poliklinikoje ar sanatorijoje.
Pagrindinis kalbos grąžinimo principas – naudojantis po pažeidimo išlikusiais analizatoriais sudaryti galvos smegenų žievėje naujas funkcines sistemas, kurios pakeistų pažeistąsias.
Ligonis įvairiomis priemonėmis mokomas kontroliuoti savo veiksmus ir kalbą, remiantis išlikusiomis galimybėmis, nuosekliai siekiama grąžinti sudėtingesnius kalbinius, dėmesio koncentravimo, įsiminimo ir kitus pažintinius gebėjimus.
Svarbu kalbinius įgūdžius lavinti ne tik logopedinių užsiėmimų metu, bet ir kasdieninėje veikloje, todėl siekiama su korekcinio darbo programa supažindinti ir šeimos narius. Darbo sėkmę lemia darnus gydytojų (neurologų), psichologų, logopedų, šeimos narių ir paties žmogaus pastangos.