Netrukus turi pasirodyti naujasis Kęstučio Jablonskio albumas, kuris, kalbama, dainininko diskografijoje taps posūkiu sunkesnės muzikinės stilistikos link. Regis, naujų vėjų į Lietuvos scenos grando kūrybą įnešė jauniausias iš dabartinių jo grupės narių – 25-erių gitaristas Žygimantas Sinkevičius.
Paties K. Jablonskio teigimu, prieš jam sutinkant Žygį, grupė jau buvo subrendusi keistis. „Muzikantai nebejudėjo į priekį. O su Žygiu kolektyve atsirado daug daugiau energijos, muzika tapo labiau „rokava”. Jeigu jo nebūtų, galbūt negrotume to, ką įrašėme šiam albumui”, – šypsojosi muzikantas.
Žygi, o kokia tavo subjektyvi nuomonė apie kartu su lietuvių muzikos vilkais įrašytą albumą?
Jis absoliučiai neformatinis. Visos dainos įrašytos gyvai, be programavimo. Vieni patys su savo grupe gyvai koncerte negalėsime visų jo dainų atlikti – reikės kviestis daugiau muzikantų. Dabar grupėje keturi nariai – aš, bosistas, būgnininkas ir pats Kęstas. Problemiška rasti tik klavišininką. Pianistų – daug, o gerų rokinių klavišininkų – deficitas.
Jaunimas mėgsta burnoti, kad Lietuvoje gero gyvo garso albumo neįrašysi.
Ne, viską įmanoma padaryti ir čia! Yra Lietuvoje specialistų, aparatūros. Tačiau ir patiems muzikantams reikia būti specialistams – niekas už tave visko nepadarys. Turi dirbti juodą darbą: įrašai, klausaisi, lygini, taisai… Tačiau galiu pasakyti, kad šio albumo kokybė – fantastiška. Aišku, tai padaryti nebuvo lengva. Bet dirbti labai įdomu ir smagu.
Kęstučio grupėje tu jau dveji metai. Ką veikei iki tol?
Esu iš Alytaus. Buvau įstojęs į Vilniaus konservatoriją, pusantrų metų ten pasimokiau, paskui išmetė – nes nelankiau fizinio ir pelniau trigubą skolą… Grįžęs į Alytų, pradėjau groti su Dariumi Mileriu-Nojumi iš „Airijos”. Kartu įrašėme albumą „Saugok”, išėjo visai neblogas.
Paskui įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Čia baigiau gitaros specialybę. Kurį laiką grojau su „Spectrum”, dar Amberlaifo grupėje. Vėliau susipažinau su Kęstu. Taip ir prasidėjo. Per šį laiką perdarėme visas K. Jablonskio repertuaro dainas, įterpėme Paganinio ir „Metallica” koverių…
Nauja muzika tavyje gimsta nuolat ar lauki neįprastos nuotaikos, įkvėpimo?
Ne, aš visą laiką kažką rutulioju… Bet solinės kūrybos įrašyti neskubu – dar neatėjo laikas.
Nenorėtum suburti savo grupės?
Aš dabar turiu tokią, kad geresnės neberasi! Antro tokio stabilaus būgnininko, kaip Robertas, Klaipėdoje nėra. Paulius – puikus boso gitaristas. Be to, jie man – autoritetai, o aš – jauniklis.
Bet tu turi savo tvirtą poziciją.
Turiu. Aš juk trinuosi muzikos terpėje, matau, kas joje vyksta.
Roko muzikantai skundžiasi, kad Lietuvos klausytojas sugadintas „popso”.
Iš dalies jie teisūs. Iš tikrųjų žmonės reaguoja taip, kaip turėtų – ima tai, kas vilioja, kas atrodo įdomu. Tačiau bėda ta, kad, jeigu nori padaryti ką nors originalaus, pramogų verslo atstovai užkerta kelius.
Žiniasklaidoje, kituose muzikos sklaidos kanaluose trūksta idealistiškų žmonių, kurie pastovėtų už gyvą, geros kokybės muziką. Trūksta ir muzikantų, kurie atsiduotų sunkiam darbui – siekti šios kokybės. Vienas reikalas – sukurti dainą. Kitas – atlikti ją taip, kad klausytojas netektų žado ir neatsitrauktų.
Kokios muzikos neatsitraukdamas klausaisi tu pats?
Senos, daugiausia klasikinio roko: „Deep Purple”, „Beatles”. Aišku, nespjaunu į naują – pavyzdžiui, „Coldplay”, „Keane”.
Būsi muzikantas?
Kartais pagalvoju, kad reikėtų pamėginti ką kitką, bet aš nenoriu išduoti savo gitaros! Skambinu nuo šešerių metų. Tada mano tėvo gitara sulūžo ir jam iš Maskvos parvežė kitą. Ši buvo labai prasta, tad tėtis davė man – „Žaisk!”. Ketverius metus mokiausi skambinti fortepijonu muzikos mokykloje. Bet išėjau, nes ketinau groti tai, ką pats noriu…
Mano tėvas turėjo svajonę tapti muzikantu. Bet nepavyko – tapo kariškiu. Mama norėjo būti dainininkė. Bet tapo medike. Dabar įgyvendinti troškimą tapti muzikantu yra paprasčiau. Galima sakyt, realizuoju tėvų svajonę. Tad jie pritarė mano pasirinkimui.
Esu patenkintas tuo, ką turiu. Mano gyvenimas – ir stabilus, ir meniškas. Pasirodymai visuomet suplanuoti dviem mėnesiais į priekį. Manau, svarbiausia gerai atlikti savo darbą. Už tai žmogui būtinai bus atlyginta.
Būdamas muzikantas, turi ne tik nepriekaištingai skambinti gitara… Mėgsti šokiruoti publiką?
Man patinka dėmesys, scenoje jaučiuosi laisvai. Kartais net per laisvai, – juokiasi. – Nusimetu marškinėlius, paspardau gitarą… Kartais šitaip elgdamasis ir pats nustembu.
Tau patinka Klaipėda?
Žiauriai. Man tai pats geriausias miestas! Šiltesnis, natūralesnis už visus kitus. Čia dar yra nesugadintų žmonių.