Klaipėdietis juvelyras bei skulptorius Aurimas Anusas parengė staigmeną žiūrovams, Baroti galerijoje pristatydamas savo akvarelių parodą „Atspindžiai”. Ciklas, sukurtas per mėnesį, anot autoriaus, prasidėjo vaikišku realizmu, baigėsi abstrakcijomis. Žinovai tai pavadino „kūrybiniu pasipurtymu, išnirimu iš pogrindžio”, sutapusiu su autoriaus ką tik atšvęsta keturiasdešimties metų sukaktimi.
„Liedamas akvarelę, parodžiau save iš kitos pusės, ne tokį griežtą ir racionalų”, – sakė A. Anusas. Jis prisiminė, jog mokantis Talino aukštojoje dailės mokykloje meninio metalo apdirbimo specialybės, į „metalistų” katedrą užklysdavo skulptoriai bei tapytojai, ir visi stengėsi išbandyti universalias idėjų vizualizacijos formas.
„Mokiau vaikus akvarelės, ir pats sugalvojau padaryt”, – sakė Aurimas, jau trylika metų mokytojaujantis E. Balsio menų gimnazijoje. – Beje, akvarelė – sunkiai valdomas, impulsyvus žanras. Iki šiol buvau užsiėmęs buitiniais dalykais, pragyvenimu, dabar, jiems susitvarkius, galiu leisti sau prabangą lieti akvarelę. Tai yra toks „kaifas” dirbti, jog rankos dreba! Ir iškart matyti rezultatas. To, tarkime, negali pasakyti apie metalą; jeigu sukomponuoji kokį metalinį darbą, paskui prasideda baisioji dalis – įvykdymas, ir tik paskutinę dieną, kai viską surenki, ištinka džiaugsmas. Bet tai būna labai retai, o čia kasdien – akvarelė”, – kūrybines metalo apdirbimo transformacijas su akvarele palygino autorius.
Sakė liejęs akvareles iš natūros arba iš nuotraukų, tačiau jas daręs pats, nes pasitaikydavę akimirkų, kai vakarėjant dangus darėsi ypatingas, ir be fotoaparato neišsiversi.
„Gal kuriam tapytojui išvis atrodau barbaras, nes turiu savo akvarelės supratimą. Šiaip esu linkęs laužyti visokias taisykles, todėl turiu daug priešų ir draugų”, – sakė pašnekovas. Provokuodama paklausiau, ar akvarelė, iš pažiūros lyriškas žanras, yra vyriškas užsiėmimas? „Jūs pažiūrėkit, kokie impulsyvūs čia potėpiai: moteris to nepadarys! Moterys palieja kokią linijytę, ir gražu, skaidru, o mano akvarelė yra intensyvi spalviškai, aš nemėgstu balto popieriaus, man per lengva ant jo daryti. Galbūt tą spalvų gausumą reikėtų prigesint, nes kai kur išlenda tas nereikalingas pasimaivymas. Kai kurios akvarelės išėjo saldokos, reikėtų rimtesnių spalvų. Aš manau, kad žiūrovams patinka toks „Meridianas”, bet man toks „popsas” – žemas tonas.”