Šią savaitę pasaulio naujienų agentūros išplatino informaciją, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) paskelbė 180 valstybių bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui prognozes 2006 ir 2007 metams. Kas prognozuojama Lietuvai?
TVF studijoje tvirtinama, kad pagal šį rodiklį (BVP vienam gyventojui skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą) 2006 metais Latvija jau nebebus vargingiausia ES valstybė, ji aplenks Lenkiją: 2006 metais Latvijos BVP vienam gyventojui sudarys 13 884,60 JAV dol., o Lenkijos – 13 797,20 JAV dol. Lietuvai 2006 m. prognozuojamas 15 442,90, Estijai – 17 802,20 JAV dol. bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą. Palyginimui: 2006 metais Rusijos BVP vienam gyventojui – 11 904,30 JAV dolerio.
Pažymėsiu, kad perkamosios galios paritetai (PGP) – tai nacionalinių valiutų perskaičiavimo kursai, pašalinantys kainų lygių skirtumų tarp šalių poveikį ir leidžiantys atlikti realius palyginimus (žr. paaiškinimą straipsnio pabaigoje).
Optimistiška ateitis
2007-iesiems metams TVF prognozės atrodo taip: Latvija – 15 061,50; Lietuva – 16 756; Estija – 19 243 JAV dolerių.
Tarp 180 valstybių, kurios minimos TVF studijoje, pirmauja Liuksemburgas – 72 854,30 JAV dol. vienam gyventojui, antroje vietoje – Norvegija (44 341,90 JAV dol.), trečioje – JAV (43 236,10 JAV dol.). Pirmajame dešimtuke taip pat yra Airija, Islandija, Danija, Kanada, Honkongas, Austrija ir Šveicarija.
Taigi, atrodo, galėtume tik džiaugtis, kad pagal bendrojo vidaus produkto augimo tempus atrodome labai gerai: Lietuvos BVP pirmąjį šių metų ketvirtį išaugo 8,8 proc., antrąjį ketvirtį – 8,4 procento. BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą sparčiai augs ir šiais, ir kitais metais. Tikimės, kad tai reiškia ne ką kita, kaip sveiką ekonomikos plėtrą ir gražias ateities perspektyvas.
Ryškūs ekonomikos perkaitimo požymiai
Tačiau kodėl vis dažniau kalbama apie Latvijos, Lietuvos ir Estijos ekonomikų perkaitimą, o SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda iškalbingai klausia, kokia yra Lietuvos ekonomikos temperatūra – 36,6 laipsnio, 37,5 laipsnio, o gal jau 40,2 laipsnio?
Briuselyje teko dalyvauti ne vienoje diskusijoje Baltijos valstybių ekonomikų perkaitimo tema. Ir Europos Sąjungos, ir Lietuvos ekspertams nerimą kelia labai spartus, didesnis nei potencialus (pagal šalies galimybes apskaičiuotas) ekonomikos augimo tempas. Ekonomikos perkaitimo požymiai yra žinomi: spartus BVP augimo tempas; pagrindiniu ūkio plėtros veiksniu tapęs vidaus vartojimas; didelė, paklausos lemta infliacija; sparčiai didėjantis skolinimasis vidaus ir užsienio rinkose; nepateisinamai aukšto lygio einamosios sąskaitos deficitas, spartus importo augimas; kainų „burbulai” nekilnojamojo turto, akcijų rinkose.
O perkaitimo pasekmės, pasak SEB Vilniaus banko ekspertės Vilijos Tauraitės, gali būti itin nemalonios: lėtas „vėsimas”, pasireiškiantis ekonomikos plėtros sulėtėjimu, spartesniais infliacijos tempais ir eksporto konkurencingumo smukimu, arba staigus nuopuolis, kuris reikštų ekonomikos recesiją, mažesnes užsienio investicijas, kapitalo „bėgimą” iš šalies ir kitus nemalonius dalykus.
Infliacija ir dovanėlės
Akivaizdu, kad Lietuvos ekonomikos perkaitimo požymiai vis ryškesni, ir į tai būtina reaguoti, pirmiausia – Gedimino Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei ir mūsų išrinktiesiems Seime.
Tiesa, praradus viltį įsivesti eurą 2007 metais, sprogo kainų „burbulas” nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau vidaus vartojimas didėja sparčiais tempais, jį dar didina nuo liepos mėnesio sumažintas gyventojų pajamų mokesčio tarifas, didėjančios namų ūkio pajamos.
Apie BVP jau minėjau, o štai Lietuvos infliacijos rodikliai taip pat duoda peno pamąstyti apie ekonomikos perkaitimą. Didelė infliacija blogai visais atvejais, nesvarbu, euras įvedamas ar ne.
Kai oficialiai deklaravome norį įsivesti eurą jau nuo 2007 metų sausio 1 dienos, turėjome daryti ir konkrečių žingsnių ta kryptimi. Pirmiausias ir svarbiausias uždavinys buvo pažaboti infliaciją. Deja, Vyriausybė nesugebėjo parengti ir įgyvendinti tam skirto veiksmų plano. Šiuo aspektu panagrinėjus Algirdo Brazausko vadovautos Vyriausybės darbą matyti, kad daugelis sprendimų tik skatino infliaciją, ir, užuot susiveržę diržus, dovanėles dalijome ir vieniems, ir kitiems, į kairę ir į dešinę, kad tik valdančiosios partijos ir koalicijos reitingai nekristų žemyn.
Nenoriu vadinti to populizmu, pavadinkime tai rūpinimusi Lietuvos piliečiais, bet tuomet nereikėjo tautos penėti pažadais ir viltimis, kad į euro zoną įžengsime jau 2007-aisiais, nes abu tikslus pasiekti vienu metu buvo neįmanoma.
Kur veiksmų planas?
Dėl nesėkmės nereikėtų kaltinti Europos Komisijos ar visos ES, kuri neva veikė prieš Lietuvą. Panašiau, kad patys suveikėme prieš save. Gaila, tačiau nepasimokėme: Vyriausybė ir dabar neturi konkretaus plano infliacijai suvaldyti, net ir žinodama, kad antrąjį šių metų pusmetį infliacija Lietuvoje turi tendenciją didėti (energetikos tarifai), kad 2009 metų pradžioje bus sustabdytas antrasis Ignalinos AE blokas, todėl mūsų laukia elektros energijos brangimas ir naujas infliacijos šuolis.
Gal tikimasi, kad problemas išspręs numatomos didinti palūkanų normos ir tai, kad Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas yra padorus, o užsienio skola – efektyviai valdoma? Galbūt, bet Vyriausybei vis tiek derėtų kuo greičiau parengti ir patvirtinti veiksmų planą infliacijai pažaboti, diplomatinių šypsenų ir rankų paspaudimų Briuselyje nepakaks.
Dar keli palyginimų su kaimynais štrichai
Lyginant Lietuvą su kaimynėmis būtina pastebėti, kad Latvijoje BVP augimo tempai yra didesni nei Lietuvoje ar Lenkijoje.
Latvijos skiriamasis bruožas – tai, kad ten sukasi didelis šešėlinis rusiškas kapitalas, jis investuojamas į nekilnojamojo turto rinką, todėl sparčiai auga didžiausią lyginamąjį svorį bendrajame vidaus produkte turinčios prekyba ir statyba.
Lietuvoje BVP augimo tempas niekada nebuvo susijęs su šešėliniu rusišku kapitalu.
Estijos ekonomikos plėtra natūralesnė nei Latvijoje, skolinimasis nedidelis, ekonomikos perkaitimo indeksas artimas Lietuvos rodikliui, tačiau pagal tiesiogines užsienio investicijas (TUI) vienam gyventojui, taip pat ir pagal kitus rodiklius Estija atrodo geriau nei Lietuva.
Lenkijos ekonomiką taip pat drįsiu pavadinti sveikesne nei mūsų valstybės, pirmiausia dėl tiesioginių užsienio investicijų. Šioje šalyje patrauklesnė investicijų aplinka, daugiau laisvos darbo jėgos, tarptautinės korporacijos stato aukštosios technologijos gamyklas, ir tai yra signalai, kad konkurencinėje kovoje dėl TUI rinkų Lietuva pralaimi Lenkijai.
Keturios išvados
Pirma: džiūgauti dėl ypač aukštų BVP augimo tempų nereikėtų. Geriau paanalizuokime, ar tai nėra ekonomikos perkaitimo ir galimų neigiamų jo pasekmių indikatoriai.
Antra: Vyriausybė turi parengti veiksmų planą infliacijai pažaboti, tai – vienas svarbiausių Vyriausybės uždavinių.
Trečia: euro įvedimo atidėti toliau kaip 2009 metų sausio 1 diena nevertėtų.
Ketvirta: Lietuvoje būtina sutvarkyti investicinę aplinką taip, kad ji būtų palanki tiesioginėms užsienio investicijoms ateiti, ir šios užduoties įvykdymas – Vyriausybės rankose.
Pažadų išdalyta nemažai, bet spręsime ne iš žodžių – tik iš darbų.
—
Perkamosios galios paritetai (PGP) – tai nacionalinių valiutų perskaičiavimo kursai, pašalinantys kainų lygių skirtumų tarp šalių poveikį ir leidžiantys atlikti realius apimties palyginimus.
Perkamosios galios paritetai rodo, kiek konkrečios šalies valiutos vienetų reikia tam, kad būtų galima įsigyti tą patį prekių ir paslaugų rinkinį, kurį galima įsigyti už šalies bazinės valiutos vienetą arba už šalių grupės bendros dirbtinės valiutos vienetą. PGP apskaičiuojami kaip bendro prekių ir paslaugų rinkinio kainų, išreikštų šalių nacionaline valiuta, santykių vidurkiai. Prekių ir paslaugų rinkinys turi būti palyginamas tarp šalių ir galintis reprezentuoti kiekvieną iš jų.