Garsi krašto senolė vienatvę blaško dainomis

Jau devynias dešimtis metų Panevėžio rajono Miežiškių seniūnijos Nibragalio kaime gyvena savo balsu bei dainomis muzikologus pribloškusi ir mūsų kraštą užsieniuose išgarsinusi Petronėlė Kapšytė-Baublienė.

Niekas moters į šį kraštą neatviliojo ir neištrėmė. Ji čia, netoli „druskos kelio” į Rygą, gimė, augo, mylėjo, džiaugsmo bei skausmo patyrė ir visada dainavo.

Dailiu stotu ir dainomis vyrų širdis gegužinėse ir prie bažnyčios smarkiau plakti priversdavusi juodaplaukė gražuolė, bėgant metams, pradingo sename kūne. Tačiau P.Baublienę pažįstantys žmonės teigia, kad tai, kas geriausia, išliko – ylos maiše nepaslėpsi.

Moters dainuojamos dainos seno drauge su ja ir kaip išlaikytas vynas domino pasaulio folkloro gurmanus bei pateko į Lietuvos etnokultūros aukso fondą.

Garsenybę valdžia pamiršo

P.Baublienės buitis kitokia, nei galėtų būti tikros krašto muzikos žvaigždės. 90 metų moteris garsenybe nesijaučia ir gyvena, anot jos, taip, kaip įpratusi.

Įpročiai, kaip ji prisipažįsta, dėl prastėjančios sveikatos kinta arba iš viso išnyksta. Garsi dainininkė vis labiau tampa priklausoma nuo aplinkinių, kaimynų.

P.Baublienei gyventi padeda dvasios stiprybė, savotiška gyvenimo filosofija, aštrus humoro jausmas ir, be abejo, dainos.

O Panevėžio rajono valdžiai tiesiog patogu pašonėje turėti vieną iš geriausių rajono „vizitinių kortelių”.

„Jeigu negali darbais, tai nors dėmesiu pagerbtų mūsų Petronėlę, – linguoja galvas kaimynės. – Jai tai tiek džiaugsmo suteiktų”.

Nibragalietės – neprilygstamos

Iš P.Baublienės dainuoti vis dar mokosi daugelis šalies folkloro dainininkų, o etnokultūros fonde saugoma net keliolika tik Petronėlės ir jos nūnai jau mirusių seserų dėka išlikusių liaudies dainų.

Prie savo gyvenimo šimtmečio artėjanti P.Baublienė dabar dainuoja tik namie. Iširo ir tikras Nibragalio folkloro žvaigždžių kvartetas.

P.Baublienė, 81-erių Petronėlė Kurulienė ir ketveriais metais už pastarąją jaunesnės Veronika Zimnickaitė bei Stasė Barkauskienė net keturiose Pasaulio lietuvių dainų šventėse skynė laurus.

Taip, kaip dainuoja nibragalietės, niekur kitur Lietuvoje nebuvo ir nėra dainuojama.

Muzikologai tvirtina, kad trimis balsais (vienas – veda, kitas – pritaria, trečias – „bosavoja”) pasaulyje dar dainuoja tik Kretos salos (Graikija) senolės. Nepakartojamas, anot specialistų, yra ir „bosavojančios” P.Baublienės dainavimas.

Dabar dainingos moterys tik retsykiais susitinka, jaunesnės drauge P.Baublienę aplanko. Tada visos kartu ir padainuoja.

Užsimerkusi sulaukia mylimo vyro

P.Baublienė neslepia labai draugių pasiilgstanti, nes būnant vienai tenka medžiams ir luboms dainuoti arba, juokauja, – rėkti. Trūksta moteriai ir bendravimo.

Milžiniškų uosių ir liepų apsuptyje gyvenanti senolė, kai tik pasijunta vieniša, užsimerkia. Tada Petronėlę aplanko jos gyvenimo meilė sutuoktinis Kazimieras. Po jo mirties jau praėjo daugiau nei trys dešimtys metų, tačiau šioje sodyboje jis vis dar mylimiausias svečias.

Kitus svečius „patikrina” du dainininkės šunys. Kad būtų paprasčiau, šeimininkė abu juos Sargiais šaukia. Aiškiai matyti, kad šunėkai ne mažiau pasiilgę žmonių – pernelyg skubiai jie atliko savo sargo pareigą ir ėmė vizginti savo uodegas.

P.Baublienė „Panevėžio ryto” korespondentų laukė užsirakinusi gryčioje – saugosi senolė prašalaičių, nes laikai neramūs. Ir duris ji atvėrė tik po to, kai įsitikino, kad prie jų stovi ir jos draugė iš Nibragalio žvaigždžių kvarteto S.Barkauskienė.

Vos tik pradariusi duris, P.Baublienė puola savaip teisintis, dėl ko užtrukusi.

„Sarmata man su lazda vaikščioti, nors ši dabar į didžiausias drauges nuolat taiko”, – pasiteisino garsi dainininkė.

Dainuos iki šimto metų

„Dainuoju nuo kokių dvylikos metelių, – apie save pradėjo pasakoti P.Baublienė. – Ir dabar vos nubudusi uždainuoju. Žiūriu į lubas ir „rėkiu”.

Petronėlės šeimoje dainavo visi – motina Eleonora užvesdavo dainą, o tėvas Kazimieras su trimis dukromis pritardavo. Tėvas, anot Petronėlės, pirmas pavargdavęs ir neatsistebėdavęs, kaip taip ilgai be perstojo gali dainuoti jo šeimos moterys.

Motinai Petronėlė dėkinga už meilę dainai, tėvui – už šokių mokslus.

„Petronėle, jeigu nemokėsi poteriauti, niekas nežinos, o jeigu nemokėsi šokti – visi matys, kokia tu ožka”, – sakydavo K.Kapšys paauglei dukrai.

Įkalbėta tėvo Petronėlė šoko ir šoko – kol sukako 90 metų. Dabar, anot jos, liko tik daina.

„Dainuosiu iki pat šimto metų – jeigu tik gyva būsiu, – šiek tiek apsidraudžia seniausia šalies folkloro dainininkė. – Širdis dar myli gyvenimą, bet sveikatos mylėti gyvenimą mažėja. Gyventi ilgai tol gera, kol apskritai gera gyventi.

Su Dievu nesiderėjo ir nesipyko

P.Baublienės šeimoje šimtamečių jau būta – senelis Kapšys sulaukė 103 metų. Labai mylėtam tėvui iki tokio jubiliejaus pritrūko keliolikos dienų.

„Linksmumas ir daina daugeliui Kapšių padėjo nugyventi ilgą amžių, – įsitikinusi Petronėlė. – Va, vyras nedainavo ir pasimirė jaunas. Dabar ilgu vakarais vienai – ir poteriauti, ir dainuoti atsibosta. Būna, paverkiu, kai niekas nemato”.

Pirmą kartą Petronėlė ištekėjo 1942 metais, būdama 28-erių, labai mylėdama. Vyras Kazimieras, pasak moters, taip pat labai ją mylėjęs. Tai, anot jos, buvo tikra Dievo palaiminta santuoka, tačiau 1972 metais Petronėlė liko vienut viena.

Apie antrąją santuoką moteris prisiminimų turi gerokai mažiau. Vyras buvo Antanas, ir tiek.

Labiausiai P.Baublienei gaila, kad Dievas vaikų nedavė. Senolė sako, jog būtų kur kas linksmiau gyventi, jeigu nors kokią artimą „dūšelę” turėtų.

„Nors kokį, kad ir žabalą būtų davęs, bet ne – pagailėjo, – nesigraudindama dėl likimo pasakoja dainininkė. – Niekada nepykau ir nesiderėjau su Dievu, o jis galbūt ir turėjo man priekaištų”.

Rūtų ir kačių neliko

„Rūtelų” P.Baublienė nebeaugina, nes, anot moters, kam gi tos rūtos jai. Tiesa, vienas toks augalas išliko nuo „anų laikų”. Žemės paviršiumi kaip stora gyvatė besiranganti rūtos šaknis verčia tuo patikėti.

„Liko tik vienas ir tas nustybįs bei apdžiūvįs kelmelis, – juokiasi senolė. – Jau ir tas pavojingas – kartą vos akies neišsidūriau, kai galva netikėtai susisuko. Ai, ir be tos rūtos jausčiausi mylima”.

P.Baublienė netikėtai prasitaria tikinti, kad, jai mirus, kaimynai ją lankys „stancijoje”, kur gulės pašarvota.

Tačiau kumštelėta draugės Stanislavos kaipmat nuveja tokias mintis šalin. Turinti ji ir čia dar ką veikti – draugių ir svečių laukti, dainuoti ir kartais įdomias laidas per televizorių pažiūrėti.

Laiko šiai pramogai atsirado daugiau, kai iš kaimiško P.Baublienės namų ūkio vos prieš metus liko tik šunys ir katės. Beje, ir tos neseniai išsliūkino, kaip mano dainininkė, pieno ieškoti.

Pasijunta tarsi koncerte

Televizijos programas P.Baublienė žiūri kiek kitaip nei kiti, tačiau, kaip pati sako, ne iš „mandrumo”.

Vos tik prasideda jos mėgstama programa – folkloro koncertas „Gero ūpo”, troboje pradeda veikti du televizoriai – mažas ir didesnis.

„Didelis rodo vaizdą, bet nedainuoja, o mažas – atvirkščiai, – pasakoja apie TV stebuklus savo namuose Petronėlė. – Kai abu sujungiu, yra ir vaizdas, ir garsas. Tada ir aš garsą paleidžiu – dainuoju su koncertuojančiais visas dainas, kurias tik žinau”.

Tada mūsų šalies muzikologų dar ir pasaulio stebuklu vadinama dainininkė sako nors trumpam taip „pabėganti” į koncertų salę.

Žmonių meilės ir pagarbos nestokojanti P.Baublienė prisipažįsta visada šiek tiek prisibijojusi scenos, todėl prieš koncertus išlenkdavusi taurelę karčiosios.

„Tuoj smagiau ir drąsiau rėkiasi, – juokiasi seniausia rajono dainininkė. – Ir balsas geriau skamba”.

Paklausta, ar toks atsipalaidavimo būdas jai vis dar geriausias, P.Baublienė prajunka.

„O tu inpilk ir pamatysi”, – blyksteli dantimis.

Ilgo gyvenimo receptai

Rugpjūčio 3-iąją P.Baublienei sukaks 91-eri, tačiau ji iki šiol saugo tėvo prieš pat santuoką jos būsimai mamai dovanotą saldainių dėžutę – tiek liko iš dovanos, kai nuotaka suvalgė šokoladą.

Dėžutė nuo saldainių – vienas iš tų daiktų, kurie primena Petronėlei, kad ji gyva.

„Blogai žmogui, kai niekas jo nebemyli, o dar blogiau, kai jis nieko nebemyli, – sako dainininkė. – Myliu ne tik tuos, kurie yra šalia – drauges ir giminaičius, bet ir iškeliavusius tėvą, mamą, seseris, brolius, vyrą Kazimierą. Žmogus negali nustoti mylėti, kitaip – galas”.

Atsisveikindama Petronėlė, tik dar kartą paprašyta, pabandė prisiminti, kokie jos įpročiai, be to, kad mėgsta „rėkti”, galėjo lemti ilgą gyvenimą.

„Žmogus turi kuo daugiau judėti ir dirbti, – įsitikinusi P.Baublienė. – Kiek judi, – tiek ir valgyti turi”.

Pati ji sako per gyvenimą „graužusi viskų, išskyrus gelažį”, bet labiausiai mėgusi lašinius, ypač jei juos apibarstydavo pipirais.

„Nedera žmogui ir pavydas, nes tada ligos ir nelaimės puola, – teigia pastebėjusi Petronėlė. – Nepavydėkite, ir kaipmat gyvensite geriau”.

Išlydėdama „Panevėžio ryto” korespondentus, Nibragalio šviesuolė prigrasė fotografui lazda: „Tu tik mane gražią padaryk!”

Darius Skirkevičius

„Panevėžio rytas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.