Panevėžio J.Balčikonio gimnazijos stadione nuo vasaros pradžios vykstantys archeologiniai kasinėjimai artėja į pabaigą.
Ten, kur daugelį metų bėgiojo ir žaidė moksleiviai, dabar stūkso žemių kalnai, žioji gilios plačios duobės.
O gimnazijos sporto salėje atsiveria nepaprastas reginys – visos grindys nuklotos žmonių kaulais, į atėjusįjį žvelgia tuščios kaukolių akiduobės.
Nebegali valgyti vištienos
Gimnazistai, archeologams padedantys iškasti Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių palaikus, „Panevėžio rytui” sakė miegantys ramiai ir mirusiųjų nesapnuojantys.
Tačiau žmonių kaulus ir kaulelius per dienas čiupinėję kai kurie jaunuoliai prisipažino nebegalintys valgyti vištienos.
Kiti gimnazistai sakė spėjantys, jog čia patirti įspūdžiai juos vers ir atsidūrus ant paplūdimio smėlio pasijusti kaip kapinyne.
Mirusiuosius vadina draugais
Padirbėti su archeologais abiturientas Nikas Samuolis nutarė ne tam, kad geriau pažintų žmogaus griaučius.
Jis paprasčiausiai norėjo naudingai praleisti keletą vasaros savaičių.
Dabar Nikui atrodo, kad ir nuvykęs atostogauti į Palangą prie jūros jausis kaip kapinėse, o pamatęs smėliuką jį ims kasinėti tikėdamasis rasti žmonių kaulų.
Pasak N.Samuolio, archeologinių kasinėjimų vietoje jie yra įspėti elgtis pagarbiai ir tyliai kaip kapinėse.
Čia gimnazistai garsiai nekalba, nesijuokia. Tačiau nuo švelnaus humoro jauni žmonės nesusilaiko – kiekvieną naujai atkastąjį vadina „mūsų draugu”.
Bendraklasio pasakojimu nepatikėjo
Šiemet J.Balčikonio gimnaziją baigęs Nikas apie stadione palaidotus vokiečių karius pirmą kartą išgirdo būdamas penktokas.
Apie tai per kūno kultūros pamoką, lakstant bėgimo takais, jam pasakė bendraklasis. Tačiau Nikas tuomet savo draugo kalbų nepalaikė rimtomis.
Kad gimnazistai spardo kamuolį ir kitaip sportuoja ant sunaikintų kapinių, N.Samuolis patikėjo po kelerių metų tik išklausęs istorijos mokytojos pasakojimo.
Tačiau, jog dar po kiek laiko jis pats kasinės tuos kapus ir lies praėjusio šimtmečio pradžioje mirusių žmonių palaikus, vaikinas negalėjo nė įsivaizduoti.
Dirbti su archeologais, paimti į rankas žmonių kaulus Nikui labai įdomu ir visai nebaisu.
„Nelikę audinių, todėl tie kaulai – kaip daiktai”, – sako jaunuolis.
Rado nesudūlėjusį nykštį
Pasak Niko, kasinėjant buvo rastas vieno kario nesudūlėjęs rankos nykštys. Vieną gimnazistę tas radinys sukrėtęs.
Kiti kartu dirbantys gimnazistai pasakojo, jog per dienas kasinėję ir rūšiavę žmonių kaulus grįžę į namus nebegali žiūrėti į vištienos patiekalus ant stalo ir juos valgyti.
Vištos kauleliai jiems asocijuojasi su žmogaus kaulais.
„O aš galiu. Tokiems dalykams esu nejautrus”, – tikino N.Samuolis, rudenį norintis pradėti studijas Kauno medicinos universitete.
Seserys mąsto filosofiškai
11 klasių baigusiai gimnazistei Agnei Dambrauskaitei labai keista suvokti, kad kaulai, kuriuos jie iškasa, kažkada buvo gyvų žmonių.
„O dabar mes juos rūšiuojame, dedame į dėžes. Gal ir su mūsų palaikais kada nors taip bus elgiamasi”, – filosofiškai svarstė jauna mergina.
Agnės seserį Dovilę, J.Balčikonio gimnazijos direktoriaus Raimondo Dambrausko vyresniąją dukrą, žurnalistė pakalbino pirmąją jos darbo dieną.
Pirmą kursą baigusi teisės studentė buvo mažiau kalbi už savo seserį ir tik prisipažino iš pradžių maniusi, jog bus baisu kasinėti palaikus.
„Bet prie to pripranti”, – patikino Dovilė.
Griaučiai perkeliami į sporto salę
Šiuo metu didžioji dalis iš apie 600 palaikų, gimnazijos stadione palaidotų per Pirmąjį pasaulinį karą, jau iškasta ir saugoma gimnazijos sporto salėje.
Kaulai tvarkingai sudėti į atskiras krūveles ir sunumeruoti. Jų tyrinėti du kartus per savaitę atvyksta žymiausi šalies antropologai – medicinos mokslų daktarai Rimantas Jankauskas ir Arūnas Barkus, istorijos mokslų daktaras Agnius Urbanavičius bei doktorantė Žydrūnė Palubeckaitė.
Atsargiai dantų šepetėliais valydami kiekvieną kaulelį, specialistai renka neįkainojamą mokslinę informaciją.
Iki šiol turėta mažai patikimų žinių apie Pirmojo pasaulinio karo karių sveikatos būklę.
Mirė nuo sužeidimų ir ligų
„Akivaizdu, kad čia palaidotieji mirė ir nuo sužeidimų, ir nuo infekcinių ligų”, – „Panevėžio rytui” sakė R.Jankauskas.
Mirę nuo virusinių ligų žmonės buvo palaidoti grupelėmis, jų palaikai apipilti kalkėmis – tų laikų dezinfekcine medžiaga.
Nuo ligų mirusiųjų kauluose nematyti jokių sužalojimų.
Antropologai aptiko vieną žastikaulio lūžį. Jo surandėjimas būdingas atsiradusiems po supūliavimų. Iš to spėjama, kad traumą besigydžiusį karį pakirto infekcija.
Rado ir moterų kaulų
Ištyrę pirmuosius penkiasdešimt palaikų, mokslininkai nustatė, jog trys iš jų yra moterų – per 40 metų, 30-metės ir 20-25 metų.
Ant rankų pirštų moterys mūvėjo žiedelius su kryželiais. Manoma, kad jos buvo slaugės vienuolės.
Kadangi ant moterų kaulų taip pat rasta kalkių pėdsakų, slaugės irgi greičiausiai mirė nuo infekcinių ligų, jomis užsikrėtusios nuo savo slaugomųjų.
Vyriausiosios moters buvo labai prasta dantų būklė, ji nešiojo dantų protezą. Labai prasti ir viduriniosios dantys.
Palaikai buvo skrodžiami
Pasak antropologo R.Jankausko, karių dantų būklė labai nevienoda. Vienų dantys užtaisyti labai kokybiškomis kosmetinėmis dantų spalvos plombomis, kitų – vario lydiniu, nuo kurio dantys pažaliavę.
Kai kurių vokiečių karių dantis iki pat šaknų paėdęs agresyvus kariesas.
R.Jankauskas mano, jog ligoninė, 1915 metais įsikūrusi pirmojoje lietuviškoje gimnazijoje, buvo nebloga – joje dirbo net patalogas anatomas, tyręs mirusių žmonių audinių ir organų pakitimus, atsiradusius dėl ligos poveikio.
Apie tokio specialisto buvimą ligoninėje mokslininkas sužinojo radęs po mirties skrostų žmonių palaikų. Jų kaukolės perpjautos.
Tarp asmeninių daiktų – ir maldaknygė
Vis daugiau radinių baigiant kasinėjimus džiugina ir archeologus.
Šią savaitę kasinėjimų vadovė Daina Stankevičiūtė prie vertingų asmeninių mirusiųjų daiktų padėjo lenkišką maldaknygę.
Anksčiau rastos trys piniginės su keliomis auksinėmis ir sidabrinėmis Vokietijos markėmis, medalionas su Marijos atvaizdu, kryželis, du termometrai.
Vienas kareivis mūvėjo sidabrinį žiedą su miniatiūrine iš to paties sidabro kaukole akutės vietoje.
Ant kito kareivio rankos rastas auksinis vestuvinis žiedas su išgraviruotais metais ir vyro vardu. Jis padės nustatyti prieš devyniasdešimt metų mirusio žmogaus asmenybę.
Bus nustatytos tapatybės ir tų mirusiųjų, prie kurių palaikų rasti kareiviški žetonai su pavardėmis.
Kasinėti padeda senas planas
Pasak D.Stankevičiūtės, unikalius kasinėjimus atliekantys archeologai dirbdami vadovaujasi išlikusiu 1938 metų kapinių planu.
Kasinėjimai parodė, kad planas yra gana tikslus. Kariai ir kiti ligonine paverstoje gimnazijoje mirę žmonės buvo laidojami tvarkingomis linijomis bei puslankiais.
Per dieną archeologai, kuriems dabar talkina gimnazistai ir istorijos studentai, iškasa nuo 30 iki 60 palaikų.
Kai visi beveik 600 palaikų bus iškasti ir identifikuoti, jie bus perlaidoti kapinėse Klaipėdoje.
„Garbanius” – kaukolė su plaukais
Gimnazijos sporto salėje žurnalistei kalbantis su mokslininkais ir gimnazistais, netoliese ėmė mindžikuoti paslaptingai besišypsantis jaunuolis. Vaikinas aiškiai norėjo kažką pasakyti.
Užkalbinus abiturientą Gediminą Šumską, paslaptis greitai išaiškėjo.
„Vienas su plaukais rastas. Va, tenai – 106-asis”, – vaikinui rūpėjo parodyti žurnalistei vokiečių kario kaulus su išlikusiomis vešliomis rusvomis garbanomis ant kaukolės.
„Garbaniaus”, anot gimnazistų, palaikus Gediminas nufotografavo savo mobiliuoju telefonu. G.Šumskui šis radinys atrodo pats įspūdingiausias iš visų.
Kiek palaikų jau atkasė pats, vaikinas nebeskaičiuoja.
„Kasi, ir tiek, žinai, ką rasi”, – dėstė Gediminas, paklaustas, ar jam nė kiek nebaisi tokia veikla.
Vasarą norėjęs padirbėti G.Šumskas labai apsidžiaugė radęs darbo savo gimnazijoje. Dabar jis džiaugiasi ne tik puikia kompanija bei ir tuo, kad užsidirbs pinigų.
Darbas su archeologais ir antropologais unikalių kasinėjimų vietoje labai įdomus bei naudingas jo bendram išprusimui. O po dienos kasinėjimų Gediminas gali papasakoti savo įspūdžius draugams ir artimiesiems.
Daiva Rasimavičiūtė
„Panevėžio rytas”