Japoniją užkariavo televizoriai

Jau dvidešimt metų Japonijoje nekinta vienas skaičius – televiziją šalyje žiūri vidutiniškai 95 proc. gyventojų. Nesvarbu, kiek tau metų, kas tu ir ką veiki. Svarbiausia, kaip ir kiti, kasdien žiūri televizorių…

Kad geriau būtų matyti nuo stogo

Televizija persismelkusi visoje Japonijoje. Tekančios saulės šalyje televizorių ekranai kabo gatvėse, pritvirtinti ant pastatų sienų, prieš parduotuves. Jie įrengti ir automobiliuose (kai kurie kartu su navigacijos sistema, kai kurie su skaitmeniniais vaizdo grotuvais), parduotuvėse, išsibarstę prekybos centruose ir įmontuoti traukinių stotyse. Televizoriai – netgi greitkeliuose, kad vairuodami japonai galėtų paskaityti naujienas ar matytų reklamą. Kai kuriose didžiosiose elektronikos gamyklose, pavyzdžiui, Sony, Toshiba, Mitsubishi, Sharp televizija yra visa nugalinti žiniasklaidos priemonė.

Paklausti, ar turi televizoriaus aparatą, japonai labai nustemba. „Kiekvienas turi televizorių. Kas čia per klausimas?“ – atšauna jie. – Šeimai mažiausiai 2 televizoriai“, – priduria kiti. Prieš keletą metų atlikta apklausa parodė, kad 95 proc. japonų žiūri televizorių kasdien, apie 60 proc. televizijos mėgėjų prie televizoriaus praleidžia tris ir daugiau valandų. Apklausa parodė, kad beveik 70 proc. japonų turi televizorius, kurių ekrano įstrižainė 64 centimetrai ar didesnė. Beje, Japonijoje žmonės dažniau įsigyja plačiaekranius televizorius nei kompaktinių plokštelių grotuvus, – jie šioje šalyje gana pigūs.

Japonijoje plačiaekranė technologija paplitusi visur. Daugelyje elektroninių prekių parduotuvių parduodami tik plačiaekraniai televizoriai. Ši technologija leidžia vaizdą aiškiai matyti nuo pastatų stogo ar sienų. Tokiose garsiuose rajonuose kaip Tokijo Ginza ir Šibuja begalės didelių teleekranų rodo videoklipus ir reklamas.

Auditorija – keliasdešimt milijonų

Televizijos istorija Japonijoje siejama su Kenjiro Takayanagi vardu. Jis buvo Hamamatsu techninės aukštosios mokyklos mokytojas. K.Takayanagi 1928 metais vadovavo pirmai sėkmingai viešai televizijos transliacijai Tokijyje. Eksperimentai su televizoriais vyko iki Antrojo pasaulinio karo. Tik jam pasibaigus, 1953 metais, NHK (Nippon Hoso Kyokai) – vienintelis japonų viešasis transliuotojas – pagamino pirmąjį asmeninį televizorių. Dabar NHK žiūrovams siūlo penkis nacionalinius televizijos kanalus, du pasaulinius kanalus ir tris radijo stotis. Tinklas valdo 54 transliavimo stotis ir turi 34 biurus užjūryje. Maždaug 10 tūkst. darbuotojų turintis transliuotojas savo sėkmės priežastimi laiko pagarbą žiūrovui, o ne valdžiai.

Be filmų, serialų ir kitų laidų, daug dėmesio skiriama Japonijos kultūrai – laidos apie tradicinį japonų meną ir papročius, pavyzdžiui, arbatos ruošimo ceremoniją, sodininkystę, Kabuki teatrą ir klasikinę muziką. Nepamirštamas ir sportas su Sumo imtynėmis, japonišku ir amerikietišku beisbolu bei krepšiniu.

Įdomus faktas, kad NHK turi mokomąjį kanalą, jį žiūri 85 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. NHK darbuotojai sako bendradarbiaujantys su Japonijos švietimo ministerija tam, kad televizija padėtų jaunimui gauti pagrindinį išsilavinimą. NHK mokomasis kanalas netransliuoja reklamų, informaciją pateikia ne tik per televiziją, bet ir internete.

Tačiau NHK nėra populiariausias Japonijoje. Pirmoji vieta tenka Nippon Television Network Corporation (NTV). Šis televizijų tinklas turi 48 mln. žiūrovų, 4 mln. kabelinių televizijų žiūrovų ir 15 mln. palydovinių televizijų žiūrovų.

Televizija yra įsiliejusi į Japonijos kultūrą. Septynmečiai ir vyresni japonai per dieną vidutiniškai praleidžia 4 valandas prie televizoriaus ekrano. Įsivaizduokite, kiek reikia elektros energijos 87 mln. televizoriaus aparatų, kad jie šitiek valandų būtų įjungti. NHK tyrimas parodė, kad 86 proc. japonų televizija – būtinas jų gyvenimo elementas.

Pagal užsienio spaudą parengė Ugnė Karaliūnaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Žiniasklaida su žyma , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.