Vakare po darbo mieliau spoksoti į spalvotą ekraną. Tačiau vairuojant automobilį nepakeičiamas yra radijas. Kiekvienas turi savo pliusų ir minusų. Daugiausia skirtumų tikriausiai galėtų išvardyti tie, kurie mums kalba iš TV ekranų ir per radiją.
Asta Stašaitytė savo karjerą pradėjo muzikinėje laidoje „Viskas”. Tačiau daug laiko jai teko praleisti ir prie radijo mikrofono. Daug kas prisimena, kaip juokdavosi klausydamasis Astos ir Livijos Gradauskienės M-1 laidoje „Tarp mūsų mergaičių”. Dabar A. Stašaitytė pasinėrusi į darbą Baltijos televizijoje – kiekvieną šeštadienį veda laidą „Šeštadienio rytas”. Raudonplaukė laidos vedėja žada, kad kada nors ją vėl bus galima išgirsti per radiją.
Eteryje galėdavai „žvengti”
„Darbas radijuje ir televizijoje labai skirtingas. Yra dalykų, kurie pranašesni radijuje – visiškas operatyvumas, gali labai greitai reaguoti, visada tiesioginio eterio džiaugsmas, daug rizikos, nes į eterį gali patekti įvairių žmonių, su jais reikia bendrauti. Tačiau yra ir minusų. Radijuje gali sulaukti labai nesmagių skambučių, pagaliau pats nusiplepėti ir prastai pasirodyti. Man patinka viskas, kas natūralu, tikra, gyva. Radijuje aš galiu „žvengti”, kalbėti, kiek noriu, ir tai labai smagu”, – pasakojo A.Stašaitytė.
Buvusi radijo laidų vedėja prisipažino, kad ir televizija turi rimtų pranašumų. „Televizijoje labiau laimi kokybė. Nesakau, kad atidirbame kiekvieną frazę pagal scenarijų, bet vis dėlto… Televizijoje galima ilgiau žaisti su pašnekovu. Kai pradedu kalbinti žmogų, man nereikia iš karto klausti svarbiausio klausimo. Aš galiu apšilti, galiu paplepėti. Galiu teigti, jog televizijoje daugiau komforto”, – sakė ji. Kaip dar vieną televizijos pranašumą A.Stašaitytė minėjo vaizdą. Pasak jos, jis padeda atskleisti idėją, kai to nepavyksta padaryti žodžiais.
„Tikrai kada nors grįšiu į radiją. Ir tikrai nebus taip, kad netilpau „telike” ir nusiritau iki radijo, kaip kartais mėgsta manyti aplinkiniai, – žadėjo raudonplaukė „Šeštadienio ryto” vedėja. – Kai dirbau „Užupio radijuje” – buvo mano hobis. Prisimindama laidą „Tarp mūsų mergaičių”, kurią vedėme drauge su Livija Gradauskiene, galėčiau pasakyti, jog laida buvo tokia populiari, kad net televizijos laidos populiarumu jai neprilygsta. Jei dirbi gerai, nesvarbu, kur dirbti. Populiarumui tai neturi jokios įtakos. Manau, mūsų su Livija projektas buvo unikalus. Jo sėkmę lėmė tai, kad mūsų duetas buvo idealus. Livija dar nebuvo dirbusi televizijoje, o ją visi jau pažino iš radijo”, – kalbėjo ji.
Kur daugiau darbo – ruošiantis radijo ar televizijos laidai? „Yra radijo laidų, kur apskritai nereikia ruoštis, bent jau girdžiu, kaip radijo laidų vedėjai nesiruošia. Atsiverčia interneto puslapį ir perskaito viską pažodžiui. Bet kai mes darydavome radijo laidą, labai daug dirbdavome. Mes ruošdavomės, bet nerepetuodavome. Negaliu pasakyti, kur daugiau darbo, – radijuje ar televizijoje. Visur jo yra tiek, kiek nori dirbti”, – sakė A.Stašaitytė.
Populiarus ne tik balsas, bet ir veidas
LNK laidos „Istorijos” vedėja Daiva Tamošiūnaitė visiems buvo žinoma iš darbo „Radiocentre”. Deja, radijo mikrofoną teko iškeisti į televizijos studiją. „Tiesiog radijuje sumažėjo darbo. Bet tikrai išėjau ne dėl to, jog norėjau save išbandyti ekrane. Radijuje būčiau labai sėkmingai dirbusi iki šiol”, – kalbėjo D.Tamošiūnaitė. „Tokioms laidoms, kaip daromos „Žinių radijuje”, reikia labai daug ruoštis, ten darbas nė kiek ne mažiau įtemptas nei televizijoje. Kolegos, su kuriais dirbau, ypač tie, kurie rengia tiesioginio eterio laidas apie dienos aktualijas, redakcijoje zujo kaip bitutės. Taigi negaliu konstatuoti, kam reikia daugiau jėgų – radijo ar televizijos eteriui. Šie dalykai nepalyginami. Televizijoje gali būti tik laidos veidas, užtenka padirbėti vos porą valandų per savaitę, ir laida jau atsiduria ekrane”, – pasakojo D.Tamošiūnaitė. Vien dėl to, kad abu darbai atima be galo daug laiko, Daiva nusprendė likti tik televizijoje. „Kai po ilgos pertraukos grįžau dirbti į radiją, man buvo labai keista, kone pusmetį negalėjau apsiprasti. Televizijoje galėjau taikyti daugiau raiškos būdų. Man reikėjo priprasti, kad radijuje viską pasakau tik savo balsu – niekas nemato mano veido, mimikos, nebuvo kitų raiškos priemonių, prie kurių buvau pratusi. Radijuje turėdavau dirbti tiesioginiame eteryje, tad nuolat reikėjo mąstyti, kaip ir ką sakau. Negali nieko ilgiau svarstyti. Kita vertus, kai kam gali atrodyti, kad savaitinė laidelė televizijoje yra juokų darbas, bet tai tikrai užima labai daug laiko ir jėgų”, – teigė LNK laidos „Istorijos” vedėja.
D.Tamošiūnaitė pripažino, kad radijo ir televizijos darbuotojų populiarumas labai skiriasi. „Kai dirbau „Radiocentre”, Gintaras Ruplėnas buvo pirmas, kuris sugalvojo, kad komerciškumas radijuje taip pat labai svarbu ir bandė populiarinti ne tik vedėjų balsus, bet ir veidus. Jis leido klausytojams pažinti kai kuriuos laidų vedėjus. Tai, jog mane pažinojo, kai dirbau radijuje, buvo programų direktoriaus nuopelnas, o ne paties radijo. O dabar, ar kas nors žino, kaip atrodo žmogus, kalbantis per radiją? Žino, kaip atrodo Skaiva, bet tik todėl, kad ją mato per televizorių”, – sakė D.Tamošiūnaitė.
Televizija pateisino lūkesčius
LTV muzikinės laidos veidas Rolandas Vilkončius karjerą pradėjo tap pat prie radijo pulto. „Į televiziją perėjau dirbti, nes tai buvo naujas mano gyvenimo iššūkis. Galėčiau sakyti, kad lūkesčiai išsipildė. Svarbiausia – gerai atlikti savo pareigas. Jei sekasi, gaunu gerą rezultatą ir būnu tuo patenkintas”, – kalbėjo R.Vilkončius.
„Ekrane turi visą laiką sukti galvą, ką parodysi ir pasakysi, o radijuje – tik tai, ką pasakysi. Todėl, sakyčiau, dirbti televizijoje sunkiau. Bet jei reikėtų rinktis, nežinau, kuriam atiduočiau pirmenybę – ir studijoje prie mikrofono, ir studijoje prieš kameras dirbti įdomu”, – kalbėjo „Lietuvos šokių dešimtuko” vedėjas.
Ar R.Vilkončius žada vėl prisėsti prie radijo pulto? „Sakoma, suplanuok ir prajuokink Dievą. Visų ateitis miglota. Šiais laikais viskas keičiasi taip greitai, kad net nespėji suvokti, kas atsitiko. Kaip bus, sužinosime ateityje. Kol kas nieko man netrūksta”, – sakė pašnekovas.