Jau įvyko aštuntasis tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis „Griežynė”, o atidarymo proga Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo surengta paroda „Styginiai muzikos instrumentai Lietuvos kaime”, kurioje eksponuoti šių dienų meistrų pagaminti instrumentai iš privačių kolekcijų. Muziejui parengti parodą gelbėjo Lietuvos liaudies kultūros centras, jis paskolino 26 styginius liaudies muzikos instrumentus.
Parodos kuratoriai Skaidrė Urbonienė (Lietuvos nacionalinis muziejus) ir Arūnas Lunys (Lietuvių liaudies kultūros centras) pristatė įdomiausią parodos eksponatą – smuiką išdrožinėtu žmogaus veidu. Tai XX amžiaus pradžioje pagamintas instrumentas, kurio autorius – Kazys Paškevičius, kilęs iš Anykščių rajono Andrijoniškio kaimo. Smuikas, liaudiškai tariant, griežynė, nuo senų laikų lietuvių tituluojamas muzikos karaliumi, iki šiol dirbdinamas lietuvių liaudies meistrų. Parodos lankytojai galėjo išvysti įvairių griežynių, pagamintų skirtingų meistrų ir įvairiais laikotarpiais.
Išsamiausiai pristatytas nacionalinės muzikos kultūros simbolis – kanklės. Dauguma jų padarytos senųjų Lietuvos meistrų. Seniausias parodos eksponatas kaip tik ir buvo kanklės, pagamintos XIX amžiaus pabaigoje, 1870 metais. Lunys pasakojo, kad jomis greičiausiai nebuvo atliekamos dainos ar šokiai, o tik instrumentinės sutartinės. Vėliau jau buvo pradėta gaminti tokias, kuriomis kankliuoti šokiai per įvairias kaimų šventes. Kuratorius paaiškino tam tikrus skirtumus tarp, pavyzdžiui, žemaičių ir Šiaurės rytų aukštaičių kanklių. Pirmųjų stygos turėdavusios tokius tarsi laikiklius, pagamintus iš geležies, o antrųjų laikikliai būdavę mediniai. „Žemaičiai – praktiški žmonės, žinojo, kaip taupyti medį ir panaudoti geležį”, – šmaikštavo Lunys.
Panašios į kankles atrodė citros. Kompozitorius, festivalio „Griežynė” organizatorius ir idėjos autorius Algirdas Klova apie jas sakė, kad citros – tarsi stilizuotos lietuvių kanklės, kuriomis galima atlikti įvairią muziką. Šios stilizuotos kanklės atkeliavo iš Vokietijos, ten ir yra labiausiai išplitusios iki šių dienų. Taip pat jos populiarios Latvijoje ir tam tikru laiku buvo žinomos Lietuvoje, Klaipėdos krašte.
Vienas labiausiai akį traukusių liaudies instrumentų buvo pūslinė. Klova pasakojo, esą piemenukai, ganydami bandas, grodavo pūsline. Tai savotiškas ir labai populiarus instrumentas ne tik tarp piemenų, bet ir per kaimo šventes. Viena pūslinė eksponuojama parodoje. Jo autorius – Egidijus Virbašius. Taip pat šis meistras yra pagaminęs kai kam gal net negirdėtą muzikos priemonę – psalteriumą. Jis pasakojo, kad tai XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instrumentas, nesulaukęs šių dienų. Atkurti jį pavyko tik iš piešinėlių ir rastų istorinių šaltinių. Virbašius sakė, kad daugelį instrumentų jam tenka restauruoti, žvelgiant į piešinius ar nuotraukas. Muzikos instrumentų meistro karjerą Virbašius pradėjo jau baigęs Muzikos akademiją (dabar Muzikos ir teatro akademija). Šis užsiėmimas Egidijui patinka, o instrumentus jis gamina ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Suomijoje.
Parodos „Styginiai muzikos instrumentai Lietuvos kaime” organizatoriai tikisi surengti daugiau tokių parodų, o kol kas 2008-aisiais numatoma pristatyti mušamųjų saviskambių ekspoziciją.