Dar prieškario rudens parodų tradicijas sostinės „Arkoje” tęsia vilniečių tapytojų lyg ir ataskaitinė šių metų darbų paroda
Atrodytų, normali ekspozicija. Santykis su realybe – nuo dekoratyvaus realizmo iki geometrinės abstrakcijos, nuo mozaikiško audinio iki metafizinio pasaulio suvokimo. Tačiau pasigėrėjęs įvairove ir kiekybe pasigendi kokybinio šuolio. Pagauni save galvodamas: „O kas, tiesą sakant, pasikeitė, tarkim, nuo 1986-ųjų? Žinoma, išskyrus naujus vardus. Juk gražiai skambančią „ištikimybę stiliui”, „laipsnišką brendimą” gali įvardyti ir kaip trypčiojimą pažįstamose lankose… Nenorom imi lyginti su nenusisekusiu mūsų krepšiniu. Na, pralaimėjo, bet juk nepasididžiavo – dalyvavo! Nesu drastiškų, juolab nepagrįstų ir neišgyventų kūrybinių šuolių šalininkas, bet aplinka ir sąmonė pasikeitė neatpažįstamai. O jos atspindys – meninė interpretacija – realybės transformacija? Neatsitiktinai priminiau prieškarį. Kokių diskusijų, aršių reakcijų, net intrigų keldavo tokie renginiai… O, dabar? Visi susitaikė, apsitrynė kampai, neliko prieštaravimų?
Nuo nesėkmės niekas neapdraustas
Net gabus tapytojas, mechaniškai atkartodamas praeityje pasisekusius vaizdus, patenka į paties sukurtą labirintą. Atrodo, kad Eduardui Urbanavičiui („Natiurmortas”, „Senamiesčio ritmai”) taip ir nutiko. Norėtųsi vietoj schemos vis dėlto šiek tiek gyvybės… Kita vertus, tos energijos kupinas Gintaras Zokaitis („Sabas”, „Žinomas žmogus”, „Gauja”) atrodo nevykusiai pajuokavo, pateikdamas tapybinius šaržus ir alegorinį (?) paveikslą. Abejotinas humoro jausmas neatstoja silpnokos tapybos. Pradėjusi įdomiu spalviniu kontrastu Jolanta Snežko („Katė Kalvi naktį”), susigundė tapybą „pagerinti” paneliškais atributais – juoda katyte ir jos pėdutėmis per visą paveikslo rėmą. Šiltas moteriškumas – gražu, pamaiviškas infantilumas – ne…
Pasaulį mato aštriau
Kai yra toks „pastoralinis” fonas, dėkingiausiai atrodo tie, kurie šalia profesinio brandumo geba meniškai aštriai jausti supantį pasaulį. Ekspresyvus, groteskiškai kandus Mindaugas Skudutis („Miestas ir moterys”), savo dvylikoje kartonų, sujungtų į vieną paveikslą, kuria tolimą nuo reklaminių prospektų, bet tikrą – nenupudruotą priemiesčių Vilniaus vaizdą. Aukštuomenės kronikas parodijuoja Raimondo Sližio „Euforija”, „Paukštinių grupė”. Darius Rakauskas demonstruoja kur kas atviresnę panieką tautinei miesčionijai (Triptikas „Iniciacija. Šių dienų didvyriai I, II”). Nuo plakatiško tiesmukumo autorių gelbėja turtingesnė plastika. Niūrių, įkyrėjusių iki gyvo kaulo sienų, buities rakandų pasaulį tąsiomis spalvomis lipdo Gustas Jagminas („Natiurmortas su portretu”, „Stereo portretas”). Nykumo poetika jam antrina Slavos Karmalitos tamsios sielos gelmės („Be pavadinimo”, „Aikštė”).
Sustingusi tapyba
Arvydo Kašausko sustingusios antikos aidai („Kompozicija”) atsiskleidžia metafizine tapyba, primenančia prancūzų neotradicionalistus. Spengiančia tyla ir negyvomis spalvomis pasitinka Artūro Aliuko „Natiurmortas su veidrodžiais”. Atrodo, kad parodoje nedalyvaujantis Šarūnas Sauka turi savęs vertą konkurentą. Baisias pasakas-košmarus drobėje seka jautrus ir turtingas pustonių Ričardo Filistovičiaus („Užuovėja”) teptukas.
Koloristai
Spalvų abstrakcijos srityje ritmo ir kolorito subtilumu išsiskiria Audrius Radzevičius „Pinokis”, Viačeslavas Sokoleckis („Kompozicija”), Gintaras Kraujalis („Kompozicija Nr.4”), Ričardas Bartkevičius („Vasaros romanas”), Gintaras Palemonas Janonis („Diena”, „Naktis”), Ričardas Zdanavičius („Rytas Užupyje”) – lietuviško spalvinio ekspresionizmo plėtotojai. Jiems artima Ina Budrytė („Į juodą ir į baltą”). Spalvoje paskendusi Vilija Kisieliūtė-Jonušienė („Deko”). Priešingai, monochromijos iškilmingumą ir eleganciją kiekviena savaip demonstruoja Irma Leščinskaitė („Abstraktus peizažas” II), Jolita Skėrytė („Siūlai siūlai susivykit – šokoladinė rožė”), Edita Rakauskaitė („Siena”).
Tartum tapybos audėjos
Interjeru jaukūs, nekeliantys drastiškų jausmų Arūnės Tornau („Užtapytas bijūnas”, „Povandeninis pasaulis”), Genovaitės Skrabulienės („Mėlyna linija”, „Geltoni lašai stikle”). Jos tarsi audėjos moteriškai jautriai ir nepretenzingai kantriai audžia savąją juostą. Jolanta Teišerskytė-Stoškienė („Afroditė”, „Karalaitė”) yra šiek tiek daiktiškesnė, bet tiek pat moteriškai žaisminga.
Reikalingas iššūkis
Negali teigti, kad paroda yra meniškai silpna. Yra gabių autorių ir įdomių darbų. Tačiau ekspozicija neverčia stabtelėti, nustebti ar atrasti netikėtumų. Nebent perskaitai kokį nors supoetintą kūrinio pavadinimą. Atrodo, kad visa kūrėjo energija išseko jį rašant. Nėra su kuo ginčytis. Atsiranda kažkoks bendras vardiklis: ir šitas darbas – neprastas, na, ir anas – nieko. Kita vertus, galbūt taikiam, aistrų nedraskomam laikui ir reikia tokios dailės? O gal tradicinė tapyba išties prieina ribą, kada jos išraiškos priemonės jau išsemtos? Viskas jau pasakyta. O paroda – tik šiaip renginys saviems žmonėms susibėgti ir pasidalyti naujienomis? Žinoma, nesinorėtų tuo tikėti. Tačiau intriga, iššūkis, naujas realybės suvokimas dailei yra būtinas.