Kaip žmonės galų gale pripranta gyventi miegančiame vulkane, taip ir Klaipėdos rajono gyventojai priprato gyventi su pasiutligės grėsme.
Paprasta statistika rodo, kad pasiutligės atvejų nemažėja: 2005 metais Klaipėdos rajone užregistruota 110 gyvūnų pasiutligės židinių, o šiais metais iki rugsėjo 8 dienos – jau 94. Tiesa, paskutiniaisiais mėnesiais pasiutligė šiek tiek aprimo – nuo birželio 18 dienos iki rugpjūčio vidurio neužregistruota nė vieno pasiutligės atvejo, o rugpjūčio gale buvo užregistruoti tik 4 pasiutligės židiniai. Norime tikėtis, kad tam įtakos turėjo pavasarį pradėta laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija, nors, pasak maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų, rezultatų teks dar palaukti.
2006 metais sausio mėnesį Klaipėdos rajone buvo užregistruoti 26 gyvūnų pasiutligės židiniai, vasario – 22, kovo – 21, balandžio – 12, gegužės – 7, birželio – 2, liepos – nė vieno, rugpjūčio – 4. Į rajono asmens sveikatos priežiūros įstaigas medicinos pagalbos dėl apkandžiojimo ar kitokio sąlyčio kreipėsi 264 žmonės. Dauguma iš jų nukentėjo nuo pasiutusių gyvūnų.
„Agresoriai” – dažniausia laukiniai gyvūnai: mangutai (37) ir lapės (32), rečiau – kiaunės (10), šeškai (3), stirnos (1), barsukai (1). Iš naminių gyvūnų pavojingiausi šunys ir katės. Registruota avių ir net triušio pasiutligė.
Kaimo vietovėse gyvenantys žmonės jau gerai žino, kaip apsiginti nuo puolančio manguto ar itin agresyvios lapės – apsimovę gumines pirštines, ima šakę arba kastuvą, užmuša įtartiną žvėrį, įdeda į maišą ir paskambina vietiniam veterinarijos gydytojui. Pirštines sudegina, apdegina kastuvą ir gana ramiai laukia pranešimo apie vėl nustatytą pasiutligę.
Gaila, bet specialistai negali didžiuotis tokia olimpine ramybe, nes žino, kad dažnai nuo miško žvėrių užsikrečia šunys ir katės, o nuo jų – žmonės. O šunų ir kačių kaimo vietovėse yra labai daug.
Viskas su laiku keičiasi, net ligų simptomai. Štai klasikinis pasiutusio šuns aprašymas: nasrai pražioti, be perstojo urzgia, iš nasrų drimba putos, pasišiaušęs, bijo vandens ir pan. Taip buvo tūkstančius metų, tačiau neseniai pasiutligės simptomai ėmė keistis.
Dabar gatvėje jus gali užpulti ne šuo pašieptais nasrais, o imti glaustytis apie kojas mielas draugiškas šunelis, tikras meilumo įsikūnijimas. Jūs tikriausiai jį paglostysite, o jis jums lyžtels ranką. Ir to pakanka, kad pasiutligės virusai pro mikrotraumas prasiskverbtų į jūsų organizmą. Inkubacinis periodas priklausys nuo jūsų organizmo: liga gali prasidėti ir po mėnesio, bet gali – ir po kelių metų. Bet pabaiga visuomet tokia pati – per tūkstančius metų neužfiksuota nė vieno pasveikimo nuo pasiutligės atvejo.
Išsivysčiusiose Vakarų šalyse, nors tai, galbūt, ir nėra humaniška, masiškai buvo beveik išnaikintos lapės, o tos, kurios liko, buvo sugautos ir paskiepytos.
Lietuvoje pagaliau atliekama laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija – tai reiškia, kad du kartus per metus vakciną masiškai barstoma po visą šalį. Aišku, kad reikia atsargiai elgtis su valkataujančiais šunimis bei katėmis, o pamačius valkataujantį agresyvų šunį, pranešti seniūnui (Klaipėdos rajone sudaryta sutartis su benamių gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba „Nuaras”, kuri atlieka gaudo benamius gyvūnus). Be to, būtina nuo šios ligos paskiepyti savo naminius augintinius, ir ne tik šunis, bet ir kates. Tačiau kiek iš mūsų tai daro?
O pasekmės būna sunkiausios. Jau daug kartų rašyta ir, be abejo, girdėta apie naminio šuns pasiutligės atvejį Pozingių kaime, kai skiepytis nuo šios ligos turėjo apie 30 žmonių iš skirtingų rajono vietų. Nors tiek gerai, kad dabar žmonės nedelsdami kreipiasi į gydytojus. Bet visas pasiutligės gydymo kursas (penki skiepai į žastą) Valstybės ligonių kasoms kainuoja apie 130 litų. O jei sužalojimai labai rimti, tuomet būtina leisti ir imunoglobuliną, o tai yra brangus malonumas: viena 2 mililitrų ampulė kainuoja apie 470 litų. Vidutinio svorio žmogui tokių ampulių reikia 6-7.
Manome, kad daug pigiau būtų laiku paskiepyti nuo pasiutligės savo augintinius – šunis ir kates, ką jau kalbėti apie naminius gyvulius. Pasiutlige susirgusi karvė, avis arba ožka ne tik kelia riziką juos prižiūrinčiam žmogui užsikrėsti, bet ir sudaro didelius nuostolius ūkininkui.
Jei sveiką gyvūną apkandžioja pasiutęs, jis skiepijimas, izoliuojamas ir stebimas 10 parų. Susirgęs gyvūnas užmigdomas ir gabenamas į veterinarinę laboratoriją. Žmonių drabužiai, lietę pasiutusį gyvūną ar užteršti seilėmis, turi būti virinami ar dezinfekuojami. Įkandus įtartinam gyvūnui, žaizda praplaunama muilo tirpalu, nukentėjusiajam nedelsiant skiriama pasiutligės vakcina.
Gydytojai epidemiologai rekomenduoja gyventojams tinkamai laikyti ir laiku vakcinuoti nuo pasiutligės savo naminius gyvūnus; vengti kontaktų su nežinomais, keisto elgesio gyvūnais, o sąlytį su jais įvertinti kaip pavojų gyvybei. Medikams paskyrus, nukentėjusysis privalo skubiai pasiskiepyti nuo pasiutligės ir paskirto vakcinų kurso savo noru jokiu būdu nenutraukti. Deja, vis dar atsiranda nukentėjusiųjų, atsisakančių skiepytis arba norinčių nutraukti vakcinaciją, nors sužalojusiam gyvūnui jau diagnozuota pasiutligė.
Primename, kad šia liga užsikrečiama, kai pasiutęs gyvūnas apkandžioja, apdrasko arba vien tik apseilėja pažeistą odą. Jei žmogus nukentėjo nuo žinomo ir nuo pasiutligės skiepijamo gyvūno, vakcinacija nerekomenduojama.