Pastaruoju metu vienu iš aštrių diskusijų objektų tapo Lietuvos aukštojo mokslo sistema ir universitetai. Kritinių žodžių sulaukiama ir iš politikų, ir iš visuomeninių organizacijų, ir iš žurnalistų, net iš asmenų, mėgstančių šia tema tiesiog pasamprotauti.
Dažniausiai kalbama apie šių dienų poreikius neatitinkančią studijų kokybę, apie demokratinės dvasios stoką universitetuose ir pan. Šiuos dalykus netgi bandoma pavadinti gilia aukštojo mokslo krize, išeitis iš kurios viena – reformos. Vidurinėse mokyklose besimokantį jaunimą ir tėvus bandoma įtikinti, kad dėl žemo lygio Lietuvos universitetuose nėra prasmės studijuoti, taigi vienintelė išeitis – bandyti laimę svetur.
Štai koks nelinksmas vaizdas piešiamas. O kaip yra iš tikrųjų? Taip klausti prasminga, nes nemažai kritikų tik pritaria lyg ir susiklosčiusiai nuomonei, iki galo nesuvokdami problemos svarbos ir masto, o kiti vadovaujasi visiškai neaiškiais ir todėl nerimą keliančiais motyvais.
Iš tikrųjų padėtis yra ne tokia paprasta, kokią ją bandoma pateikti. Dalis Lietuvos universitetų absolventų, kurie studijavo, o ne studentavo, puikiausiai įsitvirtina ne tik Lietuvos įmonėse, bet ir Europos Sąjungos šalyse – jie laimi prestižinius konkursus, skiriami eiti labai atsakingas pareigas. Mūsų studentai, grįžę iš studijų prestižiniuose užsienio universitetuose, tvirtina, kad jie nenusileidžia nei savo pasirengimu, nei užsienio kalbų mokėjimu, nei gebėjimu integruotis į universitetinę aplinką. Ir iš priimančiosios šalies sulaukiame vien tik pagyrų ir nuostabos dėl jų lygio. Deja, šiandien negalime pasakyti, kad tokių yra dauguma. Taigi kodėl, sakykime, nemažos dalies Lietuvos universitetų absolventų pasirengimas (o ne parengimas!) lyg ir neatitinka lūkesčių?
Studijų kokybė nėra abstraktus dalykas. Tai šiuolaikiškos studijų programos, aktualias žinias profesionaliai perteikiantys dėstytojai, tokių žinių siekiantys studentai. Šiandien neturime pakankamai profesionalių dėstytojų, o turime beviltiškai pasenusią laboratorijų įrangą, studentus, kurių nemaža dalis linkusi studentauti, o ne studijuoti. Nereikėtų pamiršti ir kitų studijų kokybę lemiančių aplinkybių – bendrabučių, kreditavimo sistemos ir kt., kurios taip pat neatitinka siekiamos kokybės.
Kas dėl to kaltas? Įkyriai bandoma įpiršti mintį, kad kalti tik universitetai – neskaidriai naudojamos lėšos, prasta vadyba, prastas dėstymas ir t.t.
Grįžkime prie esminių studijų kokybės sąlygų. Kodėl trūksta profesionalių dėstytojų? Dėstytojai profesionalai turi mokėti užsienio kalbų, turėti užtektinai laiko pasiruošti paskaitoms, t.y. studijuoti literatūrą, rengti paskaitų konspektus, praktines užduotis ir pan. Ar gali šiandieną tai daryti šešiasdešimtmetis dėstytojas, gaunantis valytojos atlyginimą, taigi iki kaklo paskendęs buities rūpesčiuose? Be abejo, ne, kadangi jam jau per vėlu mokytis užsienio kalbų, be to, jis turi dirbti papildomai, kad sudurtų galą su galu (ši situacija nepagerės dėl to, ar rektorius bus renkamas, ar skiriamas – būtent tokį sprendimą siūlo kai kurie kritikai; nepakeis jos iš esmės ir dabar universitetuose kuriami bei įgyvendinami studijų kokybės gerinimo planai). Išeitis peršasi savaime – pensininkus lauk, o vietoje jų priimti perspektyvų ir gražų jaunimą, ypač studijavusį užsienyje. Tarkime, jūs, mielas skaitytojau, esate jaunas mokslų daktaras, o jums siūloma perspektyva – daugelį metų dirbti docentu už pusantro tūkstančio litų per mėnesį. Už šiuos pinigus privalėtumėte rengti pasaulinio lygio specialistus, rašyti straipsnius į pasaulinio lygio mokslo žurnalus, skaityti paskaitas ankštose auditorijose (kita vertus, šios auditorijos būna ir pustuštės, nes nemaža dalis studentų dirba), egzaminuoti šimtus studentų, vadovauti dešimtims jų baigiamųjų darbų ir t. t. Jeigu yra tokių – maloniai kviečiame. Atleisime dešimtis pensininkų ir priimsime jus. Bet katedrų vedėjai jau skundžiasi, kad neranda žmonių, netgi pagyvenusių, užimti etatus. Tuoj nebus kam eiti į auditorijas…
Pastaruoju metu gana intensyviai eskaluojama universiteto rektorių, prorektorių atlyginimų tema. Čia vėlgi bjauriausiu būdu sakoma tik dalis tiesos. Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad mokslininkas – tai kvalifikacija, o ne profesija. Ką tai reiškia? Statybininkui, gydytojui, agronomui ir pan., dirbančiam gamyboje, keliami vienokie reikalavimai ir kitokie – dirbančiam universitete. Dirbdamas gamyboje, jis turi gerai išmanyti savo profesiją, ir to dažnai užtenka. Universiteto dėstytojas – mokslininkas, tai reiškia, kad bent trečdalį savo darbo laiko jis turi studijuoti mokslinę literatūrą, mokslinius straipsnius, rašyti monografijas, dalyvauti mokslinėse konferencijose ir pan. Per daugelį metų jis įgyja labai aukštą kvalifikaciją, kuri jam leidžia ruošti mokslininkus, dalyvauti disertacijų gynimuose, rengti tarptautinius projektus. Be to, dar yra ekspertizės, užsakomieji mokslo tiriamieji darbai su ūkio subjektais, paskaitos kvalifikacijų kėlimo kursuose ir pan. Universitetų rektoriais, prorektoriais paprastai tampa išsiskiriantys, aktyvūs mokslininkai, suformavę savo mokslo mokyklas ir dirbantys su būriu buvusių mokinių. Tai yra specifika, kuri kartais nesuprantama nedirbančiam universitete. Be tokių lyderių mokslo plėtra neįsivaizduojama. Jie dirba dieną naktį, jų alga formuojasi iš daugelio įvairių šaltinių. Nuramindamas noriu pabrėžti, kad ne vienam aktyviam universiteto profesoriui išmokamos sumos yra gerokai didesnės negu rektoriui ar prorektoriui. Taip yra visame pasaulyje. Deja, plačiajai visuomenei pateikiamos tik galutinės sumos ir nepaaiškinama, kas jas sudaro. Bet kuris aktyvus dėstytojas, turintis aukštą kompetenciją, gali aktyviai dalyvauti tarptautinėse programose, užsakomuosiuose mokslo bei tiriamuosiuose darbuose ir uždirbti daugiau už rektorių. Deja, pretenzijas dažniausiai reiškia tie, kurie nepersistengia nei dėstydami, nei mokslą plėtodami.
Universitetų laboratorinė įranga – unikali, kadangi ji yra 20-30 metų senumo, galima sakyti, muziejinė, bet dar veikianti! Tapę Europos Sąjungos nariais, įsiliejome į bendrą studijų erdvę, pas mus atvažiuoja daug studentų iš išsivysčiusių šalių – Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Danijos, Švedijos ir kt. Jums spręsti, ką jie galvoja tokią įrangą pamatę.
Esminė studijų kokybės sąlyga – studentai. Šiandieną dažnai kalbame apie nesąmoningą rinkėją, tikintį populistinių partijų kalbomis. Suvokiame, kodėl taip yra. Sąmonėjimas yra ilgas procesas, priklausantis nuo daugelio sąlygų. Kažkodėl galvojama, kad visi šių dienų studentai yra be galo sąmoningi, tobuli, motyvuoti, dieną naktį mąstantys tik apie specialybės dalykus. Deja, kaip ir tas rinkėjas, dažnas studentas irgi yra šių dienų socialinis produktas. Tapti gerais studentais, suvokti studijų svarbą visam likusiam gyvenimui vieniems neužtenka sąmoningumo, kiti turi užsidirbti pinigų ir todėl neturi laiko rimtoms studijoms, tretiems neužtenka valios, jie tiesiog studentauja. Vargais negalais baigęs universitetą toks studentas vargu ar sublizgės darbdavio akyse. Be abejo, jis neprisipažins, kaip jis siekė diplomo. Kaltas liks universitetas. Štai taip ir formuojasi verslininkų nuomonė apie nepatenkinamą studijų kokybę, apie universitetų absolventų lygį. Kiek kaltės šioje situacijoje tenka universitetams? Galbūt galima papriekaištauti, kad jie nepriverčia savo studentų rimtai studijuoti. Bet universitetas – ne ta vieta, jis to niekada nedarė ir nedarys. Tai vieta, kur jau subrendę jauni žmonės savo noru ateina siekti žinių, ruoštis ateičiai. Aukštoji mokykla yra tik vedlys per žinių ir mokslo džiungles. Čia praverstų priminti Vakarų universitetų patirtį. Ten nuvykę mūsų studentai supranta ir pajunta, ką reiškia universitetinės studijos: semestro pradžioje dėstytojas paskelbia knygų, iš kurių reikia pasirengti egzaminui, sąrašą. Šis sąrašas paprastai būna gana ilgas, o laikas, skirtas knygoms perskaityti, gana trumpas. Su dėstytoju susitinkama tik atėjus konsultuotis ar kokius klausimus aptarti. Taigi ir vargsta mūsų studentėlis per naktis, keiksnodamas jam neįprastai didelį krūvį ir prisimindamas, kokias šiltnamio sąlygas turėjo Lietuvoje… Tokiu keliu eiti kol kas negalime dėl daugelio priežasčių: vadovėlių, metodinių priemonių, skaityklų stokos, socialinių sąlygų (finansinių galimybių) ir pan.
Šiandien apie studijų kokybę kalba kas tik netingi. Susidaro įspūdis, kad ji rūpi visiems, išskyrus pačius universitetus: neva tik jie abejingi, tik jie nesupranta kokybės svarbos ir nežino, ką daryti. Iš tikrųjų taip nėra. Studijų kokybė visada yra universitetų dėmesio centre.
Pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino technikos universitete kasmet studijų kokybės klausimai senate ir rektorate svarstomi po keliolika kartų. Sudaryti ir patvirtinti trys išsamūs dokumentai: „Studijų kokybės gerinimo priemonių planas”, „Studijų anglų kalba kokybės gerinimo priemonių planas” ir „Studentų praktinio rengimo priemonių planas”. Šių priemonių planus padeda įgyvendinti visos universiteto grandys.
Kita vertus, užmirštame, kad ir universitetuose veikia rinkos ekonomikos principai, pagrindinis jų – konkurencija. Todėl kyla klausimas – kaip galima pasiekti norimą kokybę, kai dėl mažų algų nėra absoliučiai jokios konkurencijos užimti dėstytojo vietą universitete.
Specialisto, įgysiančio universitetinį išsilavinimą, rengimas – tai grandinė, prasidedanti pradinėje mokykloje ir pasibaigianti universitete. Galutinio rezultato kokybė priklauso nuo kiekvienos grandies darbo kokybės. Ją savo ruožtu lemia daug sąlygų (valdžios prioritetai, teisinė bazė, finansavimas ir kt.). Šiandien matome abiturientų rengimo lygio problemas, turime labai daug rūpesčių dėl aukštojo mokslo finansavimo, dėl galimybės atlikti kokybišką praktiką, dėl studijų kreditavimo ir t. t. Visa tai kažkodėl išnyksta kalbant apie universitetų darbo kokybę. Kitaip tariant, aukščiausios kvalifikacijos specialisto rengimo grandinės problemos priskiriamos paskutinei grandžiai – universitetams. Tą patvirtina Pramonininkų konfederacijos viceprezidento prof. R.Jasinavičiaus vadovaujamos ekspertų grupės tyrimas. Buvo nustatyta, kad apie 98 proc. aukštųjų studijų problemų nuo universitetų nepriklauso. Taigi nors universitetai tik akumuliuoja visos švietimo sistemos trūkumus, tačiau visuomenei turi atsakyti už juos visus.
Pastaruoju metu vis dažniau keliama mintis, kad esminė nepatenkinamos studijų kokybės priežastis – per didelis studentų skaičius universitetuose. Vėl pažiūrėkime į kontekstą. Visi vienu balsu kalba, kad Lietuvos, kaip ir visos ES, ateitis matoma tik žinių visuomenėje. Kitaip tariant, mūsų ekonominės gerovės pagrindas – sudėtingos aukštosios technologijos. Tačiau joms sukurti ir taikyti būtinas aukštasis universitetinis išsilavinimas. Šiuo metu pasaulyje yra 110 mln. studentų. Prognozuojama, kad per porą artimiausių dešimtmečių jų skaičius padvigubės ir 2025 m. pasieks 200 mln. Mūsų kaimynės Skandinavijos šalys, taip pat ir Japonija, jau kelia visuotinio aukštojo išsilavinimo idėją. Tai prasminga, nes pasaulyje konkurencija aštrės ir technologijų, ir valdymo aplinkoje. Pastaraisiais metais ypač sparčiais ekonominiais tempais išsiskiriančiose Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje) sparčiai daugėja studentų. Neseniai Vilniuje viešėjęs Pasaulio universitetų asociacijos prezidentas prof. Goolamas Mohamedbhai pasakė: „Ateitis priklauso mokslu grįstai žinių ekonomikai, ir jos pagrindas – universitetai. Ta valstybė, kuri mažai remia savo universitetus, rezervuotai žiūri į visuomenės mokslinimą ar netgi nori mažinti studentų skaičių, elgiasi labai netoliaregiškai. Be atitinkamų investicijų į mokslo tyrimus, į jaunimo mokslinimą negalima tikėtis nei žinių ekonomikos, nei visuomenės pažangos, nei sėkmingos darniosios plėtros. To nesuvokiančių vyriausybių vadovai pasmerkia savo šalių visuomenę atsilikėlių vaidmeniui”.
Šiandien žmonės, nuo kurių priklauso šalies ateitis, gana dažnai garsiai skelbia esą būtina kurti žinių visuomenę. Deja, tai lieka tik gražiais žodžiais. Galima suprasti kodėl. Investicijos į vadinamąjį žmoniškąjį kapitalą atsiperka ne iš karto, tai ilgalaikio ekonomikos augimo veiksnys. Gyvenimas realus, ir dauguma šalių, kaip, deja, ir Lietuva, investuoja visų pirma į tai, kas duoda naudos iš karto. Gyvenimas vis labiau verčia galvoti strategiškai, nes priešingu atveju neturėsime nei proveržio, nei augimo, o pagrindinis augimo veiksnys – mokslas.
Neefektyvaus Lietuvos universitetų darbo įrodymu laikomas faktas, kad jų nėra tarp geriausių šimto ar penkių šimtų pasaulio universitetų. Toks klausimo formulavimas parodo menką kritikų problemos suvokimo laipsnį. Vienas iš tokių universitetų lygio rodiklių – kiek jų profesorių tapo Nobelio premijos laureatais. Neseniai Lietuvoje viešėjo Ciuricho technikos universiteto rektorius prof. K. Osterwaldas Dvylika šio universiteto mokslininkų tapo Nobelio premijos laureatais. Tai neatsitiktinumas – universiteto metinis biudžetas gerokai viršija visų Lietuvos aukštųjų mokyklų metinį biudžetą. Kitas pavyzdys – Mančesterio universiteto metinis biudžetas viršija 2,5 milijardo (!) litų. Tuo tarpu didžiausių Lietuvos universitetų (VU, KTU ir VGTU) metinis biudžetas svyruoja nuo 90 iki 140 mln. litų. Todėl, manau, nekorektiška šiandieną formuluoti klausimą – ar gerai dirba Lietuvos universitetai. Klausimas turi būti keliamas taip: ar gerai Lietuvos universitetai dirba sudarytomis sąlygomis. Jos nedžiugina – vidurinės mokyklos mokytojo atlyginimas jau lenkia universiteto dėstytojo, mokslų daktaro, docento atlyginimą, asistentams, kurie turėtų ateityje pakeisti docentus ir profesorius, mokama 800 Lt per mėnesį, universiteto absolvento alga iš karto po baigimo gerokai viršija jį parengusių profesorių algą. Augant darbo rankų deficitui dėl neįsivaizduojamai mažų atlyginimų iš universitetų išeina techniniai, skyrių darbuotojai.
Šiandien drįstama kalbėti, kad Lietuvoje universitetų yra per daug. Galiu nuraminti – nereikia jokių drastiškų pastangų ir jokių organizacinių priemonių. Dar apie dešimt metų tokios politikos aukštojo mokslo atžvilgiu, ir jie užsidarys patys. Nejaugi to siekiame?