Kelionė Lietuvos giriomis ir miškais

Tradiciškai lietuvis į girias ir šilus patraukia su kuo didesne pintine – žiemos atsargų papildyti. Tačiau tikri miško mylėtojai tikina: miškas – puikiausia vieta pailsėti ir patirti nuotykių. Miškininkas Gintaras Gibas su dviem draugais apie dešimt metų keliauja po Lietuvos miškus.

Vyrai yra išmaišę Aukštaitijos, Dzūkijos girias, nuo Kaliningrado iki Nidos perėję Kuršių neriją. Draugai nuotykių ieškojo ir Laplandijoje. Tačiau G.Gibas sako, kad Lietuvos miškai – unikalūs. Ir ne vien gražiais vaizdais, bet ir augalų įvairove.

„Bastytis po mišką – fantastiškas dalykas. Žinoma, tai visada buvo dalis mano profesinės veiklos. Tačiau į mišką žiūriu ne vien profesionalo žvilgsniu. Tai – puikus poilsis. Be to, miškuose galima rasti ne vien žvėrių, augalų, bet ir daug istorinių paminklų. Trūksta tik informacijos apie tai”, – sako G.Gibas.

Sulėtinti tempą

G.Gibas su draugais dažniausiai išsirengiai poros savaičių kelionei. Per tokį laiką galima nukeliauti virš šimto kilometrų. Miškininkas nepataria persistengti siekiant nueito kelio rekordo – geriau pasimėgauti gamta.

„Per pirmuosius žygius nueidavome po 40 kilometrų per dieną. Bet tada nematai miško grožio. Idealus tempas – su poilsio, valgio pertraukėlėmis, apžiūrint gamtos ir istorijos paminklus – 10 kilometrų per dieną”, – pasakoja G.Gibas.

Jis sako, kad kelionė pėsčiomis per mišką suteikia laisvės pojūtį – eini, kur nori. Be to, gamta ir ramybė padeda atsikvėpti nuo rūpesčių:”Pirmąją kelionės dieną dar galvoji apie darbą, antrąją – jau mažiau, trečiąją – visai pasikeičia vertybės: pinigai nebetenka prasmės. Pavyzdžiui, sėdi miške, keliasdešimties kilometrų spinduliu – nė gyvos dvasios. Tada virvelė už kelis litus ar šlakelis vandens įgauna aukso vertę, jei jų neturi, nors kišenėje pinigų yra. Manau, miškas tiesiog atstato žmogaus vertybių sistemą”, – šypsosi pašnekovas.

G.Gibas sako, jog toks savaitgalis – idealus laiko praleidimo būdas su vaikais. Jis pataria būtinai pasigaminti maisto ant laužo, be to miškas netektų pusės savo žavesio.

Atsarga gėdos nedaro

Kelionei į mišką būtinos nors minimalios topografinės žinios: mokėti naudotis kompasu ir žemėlapiu. G.Gibas tvirtina, kad šiuo metu yra naujų labai detalių žemėlapių, kurie – būtiniausias pagalbininkas.Nepatyrusiems keliautojams arba šeimoms su vaikais miškininkas nepataria rizikuoti. Geriau jau rinktis neilgus, nesudėtingus maršrutus.

Rudenį, kai miškuose šlapia, G.Gibas pradedantiesiems siūlo pakeliauti aplink Marcinkonis. Arba, pavyzdžiui, nukeliauti iš Druskininkų iki Grūto.Labiau patyrę gali rinktis klaidesnius miškus. Įdomūs, nors ir pavojingi, yra raistai, pelkynai. Juose reikia saugotis ir gyvačių, ir akivarų. Kitur adrenalino suteikia netoliese slampinėjantis vilkas. Bet kuriuo atveju G.Gibas pataria neiti į mišką vienam, pranešti apie savo kelionę ne tik artimiesiems, bet ir miškininkams, turėti ryšio priemonių.

„Nekenktų prieš kelionę susiskambinti su miško eiguliu: su juo bus galima palaikyti ryšį ištikus nelaimei, be to, miškininkai geriausiai žino įdomiausias miško vietas, tad gali duoti daug naudingų patarimų, nukreipti įdomesniais maršrutais. Saugomų teritorijų tarnyba Vilniuje taip pat gali suteikti naudingos informacijos apie miškus: čia galima gauti lankstinukų, žemėlapių”, – vardija G.Gibas.

Trūksta informacijos

Miškininkas primena, kad kol kas trūksta detalizuotų maršrutų aprašymų, todėl kartais keliautojai daugybės įdomių dalykų nepastebi arba priešingai – pakliūva į pavojingas situacijas. Kai kuriuose Lietuvos miškuose gali būti ne mažiau pavojinga nei kur nors tolimoje šiaurėje.

Pavyzdžiui, Rūdininkų girioje nėra vandens. Tai reiškia, kad aplink nėra nei upės, nei ežero, nei gyvenvietės, nei šaltinėlio. Todėl išsiruošus į ilgesnį žygį būtina apie tai pagalvoti iš anksto.Sudėtingos girios ties Jurbarku – ten gausu raistų ir gyvačių. Klaidus yra Punios miškas. Tačiau gražus ir įdomus. Jį pamatyti miškininkas siūlo keliaujant palei Nemuno kilpą – upė nepaklaidins. Be to, bus puikus 19 kilometrų žygis, kurį neskubant galima įveikti per savaitgalį.

Miške G.Gibas pataria atidžiai žvalgytis nes daug kur mėtosi samanomis apžėlusių karinių sprogmenų. Atsargiai reikia vaikščioti ir po senas, apleistas sodybas, jei tokių aptinki, nes gali nepastebėti seno šulinio, kurio viršutiniai rentiniai nuimti.

G.Gibas pasakoja, jog jis daug ko pasimokė ir iš žygio į Laplandiją. Ten tris paras gyveno be maisto, klaidžiojo po snieguotus kalnus, kur pasitaikė ir nedidelių griūčių. Nuo to laiko miškininkas išmoko pakuoti kuprinę taip, kad joje nebūtų nė vieno nereikalingo daikto, nes nešulio turinys gali virsti tikra kančia keliauninkui: išmesti gaila, o nešti – sunku.

Kuprinės turinys

Būtiniausi daiktai be žemėlapio ir kompaso – kirvis, peiliai (jų G.Gibas pataria pasiimti kelis, nesunkius, kompaktiškus), pirmosios medicininės pagalbos reikmenų, medikamentų, gelbstinčių nuo skrandžio ir vidurių negalavimų.Neilgai kelionei G.Gibas siūlo vežtis mažiau maisto, nei norisi.

„Geriau susirasti grybų ar pasigauti žuvį. Tebūnie tai ir iškrovos diena gamtoje. Neverta tempti bulvių – geriau bulvių košės milteliai, nes tikrai pavargsi nešdamas. Be to, per ilgesnę kelionę tokių dalykų galima gauti ir kaimo sodyboje.” – sako G.Gibas.

Nereikia per daug drabužių. Miškininkas pataria rengtis lengvais, nuo lietaus saugančiais, greitai džiūstančiais drabužiais. Į kuprinę įsimesti dar vienerius marškinėlius ir kojines. Kad jie liktų sausi, nepatingėti kiekvieno daikto supakuoti į atskirus plastiko maišelius.

Dar vienas keliautojo atradimas – plastiko gabalas, kurį galima labai įvairiai panaudoti. Užėjus smarkesniam lietui, jį galima ištempti tarp medžių kaip laikiną palapinę. Ant jo susėsti galima sustojus trumpam pailsėti.Žinoma, svarbu gera avalynė. Tinkamiausi, anot G.Gibo, kareiviški ar specialūs keliautojų batai. Tinka ir guminiai aulinukai, tačiau geriausia, kai jie – be jokio medžiaginio pamušalo, nes tokie ilgai džiūva.

Miegmaišį geriausia rinktis tokį, kuris tinkamas ir esant minusinei temperatūrai, nes naktys apgaulingos, o miegant sušalti – pats blogiausias dalykas kelionėje. Po miegmaišiu reiktų pasitiesti ir pripučiamą čiužinį.Reikėtų pasirūpinti ir apsauga nuo erkių, nes rudenį jos dar aktyvios. Tinka įvairūs tepalai. Be to, jų daugiau pievose, o ne miške.

Žygyje būtina virvė – ja perkeliami daiktai iš vienos upės pusės į kitą. Taip pat visada reikia turėti gerai supakuotų degtukų, žiebtuvėlių.Laužą sukurti geriausia naudojant beržo tošį – ją geriau nešioti kelias valandas prie kūno, kad išdžiūtų. Eglynas net ir per lietų būna sausesnis, tad geriausia pradėti kurti laužą nuo kuo mažesnės eglės šakelių.Anot G.Gibo, gegužė – sausiausias mėnuo ir dėl to labiausiai tinkamas keliauti po miškus, užtat dar būna gana vėsu. O štai rudenį, jei tinkamai pasirengi, galima mėgautis nepakartojamu gamtos grožiu, grynu oru ir dar neišsemiamomis miško gėrybėmis.