Po saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žūties Breste mūsų šalyje iškart prasidėjo dar viena politinė sumaištis.
Kaltinimai net valstybės išdavimu sviesti Užsienio reikalų ministerijos sekretoriui Albinui Januškai, įtarimų šešėlis mestas ir Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovams – generaliniam direktoriui Arvydui Pociui bei jo pavaduotojui Dariui Jurgelevičiui.
Ar yra faktų, leidžiančių bent abejoti šių pareigūnų veiklos skaidrumu? Kokios priežastys lėmė tokią reakciją į V.Pociūno žūtį?
Apie tai – „Lietuvos ryto” pokalbis su skandalo smaigalyje atsidūrusios Užsienio reikalų ministerijos vadovu Petru Vaitiekūnu.
* * *
– Kodėl pulkininko V.Pociūno žūties Breste aplinkybių narpliojimas staiga tapo rimta Lietuvos politine problema?
– Buvo nelengva ryžtis duoti šį interviu, nes laikausi nuomonės, kad reikėtų kalbėti tik apie faktus, o ne vertinti vertinimus. Nenorėčiau vertinti hipotezių, prielaidų ir spėlionių.
– Manote, kad apie šią tragišką istoriją skelbiamos tik prielaidos ir spėlionės, o ne faktai?
– Vienintelis faktas – V.Pociūno žūtis. Daugiau nieko nėra žinoma.
Tokiu atveju politikai turėtų laikytis oriai, solidžiai ir nekelti sumaišties šalyje. Todėl ir manau, kad man nederėtų kalbėti. Reikia palaukti, kuo baigsis V.Pociūno mirties aplinkybių tyrimas.
– Tačiau politikai kalba nieko nelaukdami. Tad ar nebūtų tikslinga ir jums ne tylėti, o išdėstyti jūsų vadovaujamos Užsienio reikalų ministerijos poziciją?
– Turiu tam pritarti. Politikai, kategoriškai vertindami patį V.Pociūno žūties faktą ir skelbdami nepatikrintas versijas, gerokai kenkia teisiniam procesui.
Todėl raginčiau teisėsaugą įspėti politikus, kad jie taip nesielgtų, net jei juos skatina ir kilnūs tikslai.
– Pavojų turbūt kelia ne tik galimos neigiamos teisinės, bet ir politinės pasekmės. Kuo šis skandalas jums buvo netikėtas?
– Netikėta visiškai neadekvati visuomenės reakcija. Stebina mūsų žmonių nekantrumas, nepasitikėjimas vieni kitais ir savo valstybe.
Juk tikra tik tai, kad V.Pociūnas buvo paskirtas dirbti į Baltarusiją ir žuvo Breste. Kokia prasmė apie tai tiek daug kalbėti, visaip vertinti?
– Vis dėlto ar galima stebėtis tuo, kad konservatoriai klausia, kodėl saugumo pulkininkas buvo paskirtas maždaug į leitenanto lygio postą?
– Tai – neteisingas vertinimas. V.Pociūnas buvo paskirtas į vieną aukščiausių diplomatinių postų. Baltarusijoje jis ėjo įgaliotojo ministro pareigas.
Tai – tik vienu laipteliu žemiau nei ambasadoriaus pareigos.
– Tuomet paaiškinkite, kam toks aukštas diplomatinis pareigūnas reikalingas ne itin svarbiame Lietuvos konsulate Gardine?
– Tai – Valstybės saugumo departamento reikalai. Ši institucija ir gali paaiškinti, ką mano esant reikalinga. Tačiau visuomenė turėtų pasitikėti savo įstaigomis ir neabejoti jų sprendimais.
Nepamirškime, kad Baltarusija – sudėtinga diplomatinės tarnybos požiūriu valstybė. Kartu tai – Lietuvai svarbi šalis. Todėl ir reikia siųsti dirbti į Baltarusiją labai kvalifikuotus darbuotojus.
V.Pociūno pasirinkimas vykti į Baltarusiją pirmiausia yra gerbtinas atsakomybę jaučiančio žmogaus sprendimas. Tai – Lietuvos patrioto pasirinkimas. Neįžvelgiu čia nieko įtartina.
Tačiau, užuot gerbę V.Pociūno pasirinkimą ir įvertinę jo atsakomybės jausmą, sukėlėme didžiulį skandalą.
Kokioje šalyje, jei jos diplomatas žūtų įtampos židinyje, užsienio reikalų ministras būtų kaltinamas, kad pasiuntė jį mirti? Bijau, jog tai įmanoma tik Lietuvoje.
– Bet girdėti kaltinimų, skirtų ne tiek užsienio reikalų ministrui, kiek Užsienio reikalų ministerijos sekretoriui A.Januškai. Ar jus tai labai nustebino?
– Nei to laukiau, nei labai nustebau. Netikėtas man buvo tiktai skandalo mastas ir energija ieškant, kur čia slepiasi didžiausias priešas.
– Ir, pasirodo, priešas aptiktas visai šalia jūsų, gretimame kabinete.
– Ką gi, tauta azartiškai ieško priešų. Jeigu Lietuvos pareigūnas tvirtai laikosi savo pozicijos, nesiblaško, o gina valstybės interesus, žiūrėk, jį tuoj pat būtinai apkaltins ryšiais su KGB.
Norėdamas gyventi faktų, o ne prielaidų pasaulyje, paprašiau specialiųjų tarnybų darbuotojų išdėstyti, kas jiems žinoma apie A.Janušką. Man nebuvo pateikta jokių faktų, kurie bent iš tolo patvirtintų paskleistas bjaurias nuomones ir insinuacijas.
Tiesą sakant, man nė nereikėjo tokios specialiųjų tarnybų pagalbos, nes nuomonę apie A.Janušką jau seniai esu susidaręs. Kartu dirbome dar Sąjūdžio struktūrose. Mus išbandė sovietų tankai ir istorija, o ne kažkieno skleidžiami gandai.
Tikiuosi, Lietuvos draugai ir kaimynai taip pat atskirs faktus nuo išmoningai suraizgytų, bet nieko bendra su tikrove neturinčių prielaidų.
– Konservatoriai prašo ištirti, ar teisėtai Užsienio reikalų ministerija delegavo aukštą ministerijos pareigūną D.Jurgelevičių dirbti į VSD. Kaip tai vertinate?
– Ministerija parengs atsakymą. D.Jurgelevičius buvo pasiųstas dirbti VSD sutarus prezidentui V.Adamkui, užsienio reikalų ministrui ir VSD vadovui.
Pasitikiu Lietuvos institucijomis, mūsų šalies pareigūnais, todėl manau, kad šį paskyrimą lėmė tik Lietuvos saugumo interesai ir niekas daugiau.
– Įvairūs anonimai tvirtina, jog A.Pociūnas buvo išsiųstas dirbti į Baltarusiją prieš savo valią VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo D.Jurgelevičiaus pastangomis. Jūs tuo metu buvote Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje.
Ką žinote apie šį V.Pociūno karjeros posūkį?
– V.Pociūną, kaip ir A.Janušką, taip pat pažįstu dar nuo Sąjūdžio laikų. Kai jis atvyko dirbti į Baltarusiją, susitikome, pasikalbėjome. Vėliau dar keletą kartų bendravome Minske ir Gardine.
Niekada jis man nėra nei skundęsis, nei užsiminęs, kad ne savo noru atvyko į Baltarusiją. Nepastebėjau jokių požymių, kad jis būtų kaip nors nerimavęs.
– Kodėl V.Pociūno žūtis taip greitai apaugo visokiausiais įtarimais?
– Susidariusią situaciją apibendrinčiau tokiu aforizmu: „Kai protas miega, pabunda chimeros”.
Lietuva vis dar gyvena chimerų pasaulyje. Prielaidos, gandai ir net šmeižtas verčiami faktais. Tai kelia protų sumaištį, chaosą valstybėje. Todėl šaliai reikia autoritetingų žmonių, kurie pajėgtų atvesti visus į protą, pasakydami, kad tolesnės spekuliacijos jau pavojingos valstybei.
– Kas šio chaoso užsakovai?
– Netikiu, kad tai lemia tik kokios juodosios viešųjų ryšių akcijos. Nemanau, kad reikia ieškoti priešų šalies viduje ar užsienyje.
Tai labai skaudi pačios Lietuvos liga. Šis skandalas – įtarios mūsų visuomenės atspindys.
Taip suprantame patriotiškumą ir pilietiškumą.
– Tačiau ar nesinaudoja tokiu visuomenės įtarumu ir nedraugiškos Lietuvai užsienio jėgos?
– Naudojasi, bet ne tai svarbiausia. Jeigu mūsų šalyje jau būtų susiformavusi solidi tvirta pilietinė visuomenė, čia nepavyktų jokios provokacijos. Silpnumo šaknys glūdi valstybės viduje.
Tai lėmė praeitis, sovietinis mąstymas. Vienas jo bruožų – neva viską reguliuoja kažkokia nematoma visagalė ranka. Ta ranka anksčiau buvo viską kontroliuojanti sovietinė valdžia.
Dabar tai transformavosi į visokias sąmokslo teorijas. Jos leidžia supaprastintai suvokti pasaulį, pateikdamos paprastus paaiškinimus. Viskas sudėliojama į aiškią schemą: savas – priešas, juoda – balta.
Kai pasaulio suvokimas grindžiamas sąmokslais, kiekvienam dideliam skandalui ieškoma didžiulių paslėptų interesų, galingų piktų jėgų.
Paradoksalu, bet toks pasaulis savaip saugus. Paprastas žmogus ima galvoti, kad visur grumiasi tik kažkokios galingos jėgos, o jis lyg ir lieka šios kovos nuošalyje, vadinasi, jam nieko ir negali grėsti.
– Vis dėlto gal reikėtų žmonėms paaiškinti tuos faktus, kurie apauga gandais.
Pavyzdžiui, kalbama, kad išsiskyrė VSD ir Užsienio reikalų ministerijos nuomonės dėl vadinamojo 2K projekto. Ar tai tiesa?
– Na, ir kas čia tokio baisaus, jei išsiskyrė dviejų institucijų nuomonės? Nuomonių skirtumai demokratinėje valstybėje – natūralus dalykas.
Diskusija padeda geriau patikrinti idėjas bei sprendimus.
Rusijos krovinių Klaipėdos uoste nuolat mažėja nuo 2000 metų, kai ši šalis padidino gabenimo geležinkeliu tarifus mūsų uosto kryptimi. Tuomet buvo sumanytas 2K projektas, kuriuo siekta suvienodinti Klaipėdos bei Kaliningrado konkurencines sąlygas ir taip spręsti šią problemą.
Tai – politinis projektas, skelbęs, kad Lietuva nori lygiateisiškais pagrindais bendradarbiauti su Rusija.
Bet krovinių gabenimo iki šiol taip ir nepavyko išjudinti – 2K projektas liko grynai popierinis. Bet jis negali kelti grėsmės mūsų valstybei. Jokių slaptų interesų čia neverta ieškoti.
– Ar Užsienio reikalų ministerija turi kokių nors žinių, kad V.Pociūno žūties sukeltas skandalas daro žalą Lietuvos tarptautiniams interesams?
– Tai paaiškės ateityje. Be abejo, užsienio kolegos teiraujasi mūsų diplomatų, kaip Baltarusijoje žuvo Lietuvos pareigūnas. Atsakius, kad vyksta tyrimas, daugiau nieko neklausiama, niekas šios temos nepučia.
Galiu tik apgailestauti, kad mes ne taip santūriai reagavome į šį tragišką įvykį.
Nenoriu gąsdinti, kad tai jau pažeidė Lietuvos interesus, tik raginu: gerbkime savo valstybę ir liaukimės pūsti gandų burbulą.