Vaikščiodamas po Miunsterio, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės (Vokietija) miesto senąją dalį, negali būti išsižiojęs net tada, kai dairaisi į kvapą gniaužiančios gotikos grožybes. Ypač rizikingos pirmosios minutės senamiestyje. Tada, kai atšokus nuo vieno dviratininko užsiriti ant kito, beveik kliudai trečiąjį… Atsipūsti nespėji, o pro tave jau švilpia, regis, beveik visi 270 tūkst. miestelėnų, nė dienos neišsiverčiančių be dviračio. Tad natūralu, kad mano pirmoji žinutė telefonu į tėvynę buvo ne džiaugsmo kupinas šūksnis, jog esu prie Šv. Lamberto bažnyčios, kurią nagingi meistrai statė ir gražino 1375-1450 metais; ne tai, kad XIII a. pastatytoje Šv. Pauliaus katedroje, prie laikrodžio ir kalendoriaus, matuojančių dienas nuo viduramžių iki 2071 metų, praradau laiko ir erdvės pojūtį ar, pagaliau, kad judriausio miesto transporto žiedo vejoje, kaip niekur nieko šokinėja… kiškiai.
Taigi prisispaudžiau prie miesto rotušės mūro, alsuojančio XVII a. ramybe ir parašiau pranašiškus žodžius, kad… traumų Miunsteryje tikrai nepavyks išvengti.
Ne, dviratininkas manęs nenumušė. Ir man pavyko nenugriauti nei ratuoto miestelėno, nei senamiestį juosiančiu bulvaru bėgiojančio sveikuolio. Tik koją patempiau, kai vis sukau ir sukau ratus apie miniatiūrinę Šv. Servacijaus bažnytėlę, ramiai stovinčią beveik nuo 1230 metų. Bet negi sustosi, kai siaurų gatvelių vingyje jau šviečia „baroko sala” vadinami pastatai – Šv. Klementino ir Dominikonų bažnyčios, ištaigingi rūmai?!
Vėl sugrįžau į senamiesčio šerdį. Prie gotikos ir dviračių, žaviai derančių prie senų mūrų. Su jų, tvarkingai sustatytų senamiesčio aikštėse, šeimininkais mėgsta išdykauti vėjas. Be jokių skrupulų plėšia polietileninius maišelius, kuriuos apdairūs šeimininkai užmaukšlina ant dviračių sėdynių, taip saugodami savo transportą nuo lietaus. Ivairiaspalviai maišai čežėdami kyla į padanges, regis, mane vieną nustebinę ir sužavėję… Ir, atrodo, tik aš viena išpūtusi akis žiūrėjau į pradinukus, įdėmiai sekančius paskui mokytoją Šv. Pauliaus katedroje. Vaikai ištempę ausis klausėsi pedagogo, spindinčiomis akutėmis dairėsi į unikalius paminklus, juos fotografavo.
Tad ar verta stebėtis, kad Miunsteryje dar veikia… 1569 metų spalio 6 dieną atidaryta vaistinė, niekas neišgaudo miesto centre žiemą vasarą liuoksinčių kiškių?! Visai nenustebau, kad mieste – vienas seniausių Vokietijoje – 1780 metais įsteigtas universitetas; čia mokosi ir dviračiais važinėja apie 50 tūkst. studentų.