Lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčioje Londone septynerius metus dirbantis kunigas Petras Tverijonas – žmogus, pas kurį mūsų tautiečiai, išvykę į Angliją geresnio gyvenimo vizijos vedami, eina ieškoti užuovėjos, patarimų, pagalbos
„Didžiausia bėda, kad važiuojantieji čia mano pateksiantys į rojų, o atsiduria pragare, – teigia kunigas. – Visi tikisi daugiau, nei Anglija jiems gali pasiūlyti. Žmonės čia susiduria su problemomis, kurios neleidžia gyventi visaverčio gyvenimo: nėra draugų, artimųjų, didelis kalbos barjeras, gyvenamojo būsto ir darbo paieškos”.
Pasak Tverijono, Lietuvoje tarp žmonių paplitusi nuostata, kad blogai gyvenama todėl, kad šalis yra bloga. Tačiau nerealių vilčių vedami lietuviai, atvykę į Angliją, susiduria su realybe, kuri visai nepanaši į jų įsivaizduotas aukso kasyklas. Dirbti reikia daugiau nei norisi, o pinigų esama mažiau nei reikėtų.
Gyvena šia diena
Kunigas, septynerius metus bendraujantis su Londone gyvenančiais lietuviais, sako galįs tvirtinti, jog jie yra darbštūs, tačiau apie ateitį nemąsto. „Labai liūdna, bet žmonės dažnai gyvena šia diena: šiandien esu pavalgęs, apsirengęs, o jei dar pavyksta sutaupyti vieną kitą litą – ko daugiau reikia? Nors, pavyzdžiui, dirbdamas elektriku Anglijoje gali gauti tikrai gerus pinigus. Tačiau tam būtina baigti specialius kursus, gauti sertifikatą – kitaip sakant, reikia įdėti šiokių tokių pastangų, o lietuviai stengtis savo labui tingi”, – sako dvasininkas.
Tiesa, Tverijonas džiaugiasi, kad kai kuriems pavyksta Anglijoje puikiai įsikurti. Žmonės čia perka namus, butus, augina vaikus, integruojasi į vietos bendruomenę. Tačiau jis teigia nesuprantąs, kodėl kai kurie lietuviai apskritai Londone taip vargsta. „Gauna tik minimalų atlyginimą – apie 800 svarų (4000 litų) per mėnesį, o to vos užtenka kukliausiai pragyventi – kambariui išsinuomoti ir maistui. Tokias pat gyvenimo sąlygas jie gali turėti ir Lietuvoje dirbdami už minimumą, – svarsto kunigas. – Bet, matyt, svetimam sode žolė visada atrodo žalesnė”.
Tuoktis važiuoja į Lietuvą
Žinoma, problemos ir nelengva atvykėlio dalia netrukdo mylėti vienas kitą. Tačiau lietuviškoje bažnyčioje meilės priesaikos skamba ne itin dažnai – tuoktis lietuviai važiuoja į Lietuvą, nes čia vestuvių pokylis atsieina gerokai pigiau. Kunigui Tverijonui per metus tenka sutuokti vos 6-8 poras. Dažniausiai tai būna lietuvaičiai. Anot dvasininko, jei jaunikis ar jaunoji užsieniečiai, jie dažnai renkasi kitas šventoves. Vis dėlto netrūksta įsimylėjėlių, lankančių lietuviškoje bažnyčioje sužadėtinių pasirengimo kursus – vien šiais metais norą dalyvauti juose pareiškė apie 90 porų.
Lietuvių vaikai – maiklai ir džonai
Nors Dievo akivaizdoje sujungti mylimų žmonių širdis kunigui tenka retai, kita šventė – krikštynos – lietuviškoje Londono bažnyčioje vyksta dažnai. Tačiau Tverijonas pažymi, jog ši gražia proga pasitaiko ir gana graudžių nutautėjimo pavyzdžių.
„Žinoma, dauguma lietuvių labai paiso savo kilmės ir atvykę į užsienį puoselėja lietuviškumą, bet netrūksta atvejų, kurie liudija apie baisų nutautėjimą. Džonai ir maiklai lietuviškose šeimose jau nieko nebestebina. Tiesa sakant, kur kas baisiau atrodo, kai vyras ir žmona, patys vos vos lemenantys angliškai, bando savo vaikus mokyti tos kalbos. Kiek yra lietuvių šeimų, kuriose su vaikais nuo gimimo šnekama tik angliškai, o gimtoji kalba lieka lyg kokia uždrausta atgyvena, skirta slaptiems suaugusiųjų ginčams spręsti. Žinoma, kai kurie suteikia savo atžaloms angliškus vardus galbūt mąstydami apie jų ateitį svečioje šalyje, tačiau dažniausiai tai daroma iš „mandrumo” ir nesusivokimo”, – apgailestauja kunigas.