Rugsėjį tradiciškai vienoj ar kitoj situacijoj iškyla klausimas, kas atsakingas už vaiko auklėjimą – šeima, mokykla, darželis, klubas ar dar kas nors. Vienintelė institucija, negalinti išvengti atsakomybės visose situacijose, į kurias vaikas patenka, yra šeima. Net jei vaikui kas nors nutinka ne namie.
Igoriui dar nėra nė trejų. Einant su močiute baisiai parūpsta patyrinėti šiukšliadėžės apdailą. „Koks neišauklėtas, kur žiūri tėvai?” – pasigirsta metalinis ponios balsas. Močiutei suskausta, pasiguodžia galinti tik spėlioti, kad mama veikiausiai dabar turguj su grybais – jei rado ir jei blaiva. Tėtis – kitame mieste. Nežinia, kur jis žiūri, bet tikrai ne į sūnų. Jau dveji metai šitaip.
„Tikri gyvuliai. Kas juos augino?” – kraipo galvą garsiai svarstydamas pensininkas Juozas Melnragės stotelėje, aplink kurią rugsėjo pirmosios pavakarę autobuso laukimą moksleivių pulkas paverčia į viešą orgiją. Su alkoholiu, triaukščiais, vėmimu, seilėjimusi. Niekur nedingsi, autobusas bendras visiems. Keistą gailestį kelia kiti laukiantieji – susigūžę, iš padilbų žvilgčiodami. Pensininkas Juozas, žinoma, savo atsiima. Lieka laukti kito autobuso. Mąstant, kas juos – šeštuku pajudėjusį ekipažą – augino?
Jeigu vyriškis ir ponia su metaliniu balsu kitos dienos pavakary būtų važiavę 17-ojo maršruto autobusu, gal vienas vaizdelis kiek būtų padėjęs jiems į šį klausimą atsakyti. Į autobusą įlipa trys vyrai ir moteris, įsikelia vežimėlį su kūdikiu. Autobuse tampa nejauku, pasigirsta komentarai. Ne vien iš baimės ar nuostabos, kurią, aišku, kelia ir akiplėšiškas visų akyse vykstantis draskymasis dėl kažkokių pinigų: vežimuke kūdikis apdėtas sauskelnėmis ir degtine.
Kur lenkiu? Nėra nubrėžtos linijos, iki kurios už vaiką atsako šeima. Jokiomis dimensijomis nėra. Nei laiko, nei sveikatos, nei namų ar laiptinės sienų. Šeima, kad ir kokia ji būtų, yra atsakinga visą laiką. Atsakinga kaip moka, kaip jaučia, kaip išgali. Ir kai vaikai ima gyventi atskirai, nereiškia, kad tėvai už savo vaikus atsakomybės nebejaučia.
Už vaiko auklėjimą atsako ir visuomenė. Poniai su metaliniu balsu tikrai niekas nedraudžia tarti: „Vaikeli, nelįsk, negražu, susitepsi”. Arba – „Nu, nu, nu”. Ir viskas. Ir ji būtų atlikusi išties gražų veiksmą. Šitokiu būdu truputį, nedaug prisiėmusi atsakomybę už visuomenės narį.
Vienos klaipėdietės pedagogės aukštojo mokslo diplomas guli stalčiuje. Ne mokyklos. Prieš penkiolika metų mokytoja lankė savo auklėtinį septintoką ir rado jį smarkiai karščiuojantį, koridoriuje vien ant čiužinio paguldytą. Motina miegojo virtuvėje prie stalo. Apkabinusi nebaigtą butelį. „Supratau, – kalbėjo man mokytoja, – kad šiam vaikui blogo pažymio rašyti ilgai negalėsiu.” Šitaip mokytoja suprato savo atsakomybę už vaiką. Nuo jo pasitraukdama.
Kartais nepasitrauksi. Nėra paprasta, tarkim, pereiti kiemą, pilną rūkančių moksleivių. Pro langą juk nelipsi. Kartais tiesiog neįmanoma kelią pro juos skirtis tylint. Bet gal galima pažvelgti į viską iš kitos pusės? Gal dėl to ir tenka eiti pro tą kiemą, kad nebetylėtum. Gal vieną dieną ir iš ponios balso dings metalas, ir nusišypsojusi kūdikiui ji tars: „Nu, nu, nu”. Tuomet atsiras viltis, kad kitos, panašios į aukščiau aprašytąsias, situacijos nesubręs.