„Ponas Veltinis šoka mano galvoje”

„Aš gyvenime mačiau tiek purvo, vargo ir skurdo. Atrodė, gatvėje bet kas paleistų į mane akmenį… Bet visada žiūrėjau į gyvenimą kaip į patrakusiai lekiantį traukinį, ir aš suspėjau įsėsti, aplėkti dalį pasaulio, ir išlipau savo stotyje su skrybėle – kaip karalienė, kaip gėlė”, – sako 33-ejų metų klaipėdietė Regina Doseth, iš kuokšto vilnos sukūrusi savąją grožio imperiją.

Mintyse peržiūrėkim Jūsų vaikystės vaizdajuostę…

Atsimenu senelio avėtus veltinius, močiutės audimus ir nėrinius, o kojines velti mane vertė mama. Mums visada trūko pinigų, ir ji siuvo kartūno „tašes” ir striukes. Kai buvau antroje klasėje, mano tėvai išsiskyrė, ir aš gavau patėvį, kokie būna karčiausiose pasakose; tuomet nenorėjau susitaikyti su mokytojų paliepimais, pradėjau blogai mokytis ir pelniau pravardę Kvaiša. Mane gelbėjo tik dramos ir darbščiųjų rankų būreliai, muzika… Dailės studijos buvo ne mano nosiai.

Kai baigiau mokyklą, išvažiavau į Klaipėdą prižiūrėti pagyvenusios moters, o tuo metu buvo tokia sumaištis: įmonės kūrėsi ir žlugo, dirbau pardavėja ir medaus fasuotoja, ir siūliau „spekuliantams” savo pasiūtus sijonus bei minkštas skudurines lėles. Tų pinigėlių užteko kruopoms…

Tapote erotinių šokių šokėja…

Didelės garbės tai nesuteikė. Jei šoki, žmonės galvoja, kad esi kekšė. Neįsivaizduoju, kaip žmogus mane ir priėmė šokti klube; buvau apkūni, tragiškai darkiausi, bet jis, matyt, manyje pamatė gaivalą… Buvo didelė konkurencija, merginos laužė viena kitos batelių kulniukus. Pati sau siuvau scenos drabužius, šokdama vaidinau tai velniūkštį, tai fatališką, nepasiekiamą moterį. Ko tik nevaizdavau, išskyrus moterį gyvatę, mat vaikystėje man teko būti tokiai lanksčiai kaip ji… Ar sulaukdavau pasiūlymų gilinti choreografijos studijas? Lovoje! – juokiasi Regina.

– Kai įsimylėjau su kaimo mergaitės naivia aistra, ir gimė sūnus, likusi su juo viena, pradėjau važinėti į užsienį, nes ten lengviausiai uždirbami pinigai, neteršiant savo garbės ir kūno. Nepavojingiausios šalys, kur šokėja neverčiama būt prostitute, buvo Norvegija, Suomija, Islandija, Graikija…

Sakėt, raudodavote naktimis, ilgėdamasi sūnelio ir mamos…

Kas mėnesį sugrįždavau, o pinigai kaip ateidavo – taip išeidavo. Keitėsi įstatymai, ir užsienyje, kad galėčiau dirbti legaliai, reikėjo susiveikt dokumentus. Turėjau draugą islandą, už kurio ruošiausi ištekėti, bet plačiau pramerkiau akis, ir pamačiau, kad jis man ne pora. Nenorėjau vyro turtingo, gražaus, bet – protingo, kad netektų vėliau graužtis, jog gyvenu su nuobodyla. Ir kito kad nekankinčiau savimi. Mano prosenė, močiutė, mama buvo ištekintos ar ištekėjusios už nemylimų vyrų, – turėjau nutraukti šią baudžiavos ir kančių grandinę… Žiauru buvo atsakyti islandui, bet mano gyvenime būta tokių valandų, nors prasmek skradžiai žemę! Sutarėme su juo fiktyvias vedybas, ir išlėkiau į Norvegiją. Vyliausi išmaišyt gražią šalį ir užsidirbt pinigėlių.

Ir tada sutikote savo būsimąjį…

Vyrais buvau visiškai nusivylusi, supratau, kad iš jų gero nelauk. Konsumatorės darbas buvo palaikyti klube apsilankantiems vyrams kompaniją, išklausyti, guosti, duoti patarimų, kaip žmoną padaryti laimingą. Oto „merginti” pradėjau aš, išvydusi švytinčią baltą jo ševeliūrą … Kai tapome artimi, tiesiai šviesiai pasakiau jam, kad turėsiu ištekėt už islando, jeigu Oto nieko nereiškiu. Tas pradėjo visaip kriuksėti ir mykti… Gal būčiau nusispjovusi, bet draugės atvėrė man akis, jog Oto – auksas, tik apdulkėjęs ir nežiba, jį reikia pašlifuoti, pavalinėt, ir pavirs grynuoliu.

Apsilankėme Laplandijoje, o Lietuvoje susituokėme. Sumodeliavau rožinę suknią ir rožių diademą ant galvos… Jau buvo sudarytas kontraktas dirbti Islandijoje, nes neketinau sėdėt sutuoktiniui ant sprando, įpratusi gyvent iš savų pinigų, bet rudenį po širdimi pasibeldė nauja gyvybė. Gimė sūnus, o dabar jau sukako metukai mūsų dukrytei.

Kaip ėmėtės savito amato?

Mes nuvykome į vyro gimtinę. Mano anyta neria ir audžia, ir jos studijoje išvydau tokių rankdarbių! Bet labiausiai apstulbino vaivorykštinės gėlės… iš veltinio. Negalėjau patikėti savo akimis, koks grožis! Man tai buvo nauja. Taip aš sutikau lemtingąjį poną Veltinį.

Iš kiekvieno žvėries kailio gali suvelti puikią vilną, kaip ir iš žmogaus plaukų. Man sėkmė nusišypsojo dėl to, kad gavau gerų medžiagų. Lietuvoje net paprasčiausio žalio muilo negausi, o kaip pajusi meilę darbui, paėmus į rankas nuo avies nukirptą kaltūną, mėšlu aplipusius kuokštus? Ir taip buvo ašarų ir nervinimosi, nes vilna nepasidavė.

Esu dėkinga tekstilininkėms, pasivadinusioms „Baltosios kandys”, nes jų „spirų” paroda, surengta Klaipėdoje buvo man spyris į… Namuose jau turėjau suvėlus skrybėlių – Babelio bokštų, lašų, sraigių, skrybėlių tarsi strelicijų puokštė su visom piestelėm… Pirmąją veltinio rankinių parodą surengiau „Artmanijos” salone, ir su jomis staipėsi gyvos manekenės. Daug kam buvo nauja, neįtikima, jog gali būti veltinio rankinė – aštuonkojis, undinė ar kelmas, iš kurio virsta miško uogos, rangosi gyviai. O Vilniuje, „Rūtos” galerijoje, surengta antroji mano paroda nesukėlė tokio ažiotažo, nors darbai buvo šimtąsyk gražesni, tos rankinės buvo su atlapais, sparnais, ragais, bumbulais…

O paskui uostamiesty pasipylė nuotakos su veltinio skrybėlėm ant galvų? Ir pagaliau atsirado Veltinio namai.

Aš labai daug mokiausi įvairiuose kursuose Norvegijoje, Anglijoje, Danijoje, ir tikrai daug išmokau. Pačiai atrasti tas klojimo vėlimo technikas prireiktų dešimtmečių. Nuotaka, kuriai sukūriau veltinio papuošalus, sakė, kad išsiskyrė iš kitų nuotakų, ir kad tai pranoko jos lūkesčius. Pažįstamai psichologei, neturinčiai vaikino, suvėliau įdomią rankinę, ir vėliau ji pasisakė, kad vaikinai ją „kabinte kabina”. Bet tai ne rankinė kalta, o mano kerėtojiškas linkėjimas.

… Pyktelėjau, kad aš naktimis nemiegu, vartausi, veliu mintis, idėjas, perku šilką, akmenėlius, medžiagas ir Australijos morenginių avių vilną, tai kodėl turiu visa tai siūlyti galerijoms, kad jos iš to uždirbtų? Ir žmogui geriau gaut daiktą iš pirmų rankų, ir su autore pabendraut. Mano Vilnos namai ką tik gimė, dar neišlipome iš vystyklų. Aš formuoju drabužį be siūlių, kuris įgauna žmogaus kūno formas. Darau paltą ir batus, užuolaidas, šalius, pagalvėles… Verčiau paklauskit manęs, ko neįmanoma suvelti iš vilnos. Na, jeigu išlis lietus, tai tikrai neliksit nuoga, kuokštais sulipus – suknia neištiš, nesupliukš, – juokiasi Regina. Dabar ji ruošiasi veltinių drabužių parodai, ir palto modelį formuoja namuose, nes šiam ištiesti (vėliau vilna traukiasi) reikia visos salės. Tarkime, mažam švarkučiui sunaudoji 7 metrus šilko. Ir brangių medžiagų, ir akmenukų. O jau kantrybės…

Bet kaipsyk dabar visi juokiasi, kad siuvėjos iš pogrindžio, visokios savamokslės apsiskelbia dizainerėmis, stilistėmis…

Aš nenoriu „patapti” Juozu Statkevičiumi. Man šlykštus žodis „dizaineris”. Esu veltinininkė. Noriu pati velėti, arti kartu su savo pameistriais, pati kuriu modelius, ne tik „velnių išrašyti”, grįžus iš eilinių niekaip nesibaigiančių kursų. Ir savo vaikams suspėdavau suvelt ir šliaužtinukus, ir kepurytę, ir suknutę. Galvoju apie veltines užuolaidas, baldus, pagalvėles, kilimą, man pasidarė per maži trys rankinukai (nebetelpa karoliai, „guzikai”). Niekada nepirkčiau odinės rankinės!

Ar mylite savo vyrą?

Mano žmogus tebenori būti su manimi. Oto atidus ir švelnus, bet komplimentų išsiprašau, dažnai pati klausiu ir už jį atsakau; pabandyk prakalbinti žuvį! Juk mano vyras – programuotojas. Bet jis džiaugiasi, kad turiu rimtą darbą, o ne užsidirbu, vizgindama uodegą prieš kieno nors akis. Tik kai kviečia mane kur nors išeiti pasižmonėt, bemat susivokia : „Juk tavo galvoje – veltinis!” Taip, man ponas Veltinis – asmenybė, tarsi susitikimas su pirma meile, tikrai geras jausmas. Apgailestauju dėl vieno: kodėl nesu daugiarankė kaip indų deivė Šiva?

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.