Ne vienerius metus žvejojantys Kuršmarėse jas matė įvairias: romantiškas – kaip palietas, grakščiai vejančias bangeles viena po kitos, piktų vėjų įsiūbuotas, žuvautojus neraminančias. Kokios jos bebūtų, visuomet yra nepakartojamai gražios kaip nuostabi gamtos dovana.
O kokios jos dangui prakiurus? Geriausiai žino tie, kurie pabūna tuo metu su jomis, patiria viską savo kailiu. Tiesą pasakius, malonumas menkas, kai tave merkia iki paskutinio siūlelio, mažai gelbsti ir geri lietpalčiai. Tikri žvejai tokius susitikimus yra išgyvenę ne kartą ir be jų neįsivaizduoja savo meškeriojimų mariose šiokiadienių.
Praėjusį sekmadienį į marias išsiruošėme vidurdienį. Kelias valtis sutikome grįžtančias (jos, matyt, žvejojo nuo ankstyvo ryto). Paklausti, kaip sekėsi, žuvautojai optimizmo nerodė, neturėjo kuo pasigirti.
Kol nuplaukėme į savo vietą, ėmė krapnoti. Stiprokas pietų vėjas greitai vijo žemus debesis išilgai marių. Nuostabios dienos nereikėjo ir tikėtis: pranašauta protarpiais lietų. Protarpiais – tai nebaisu.
Trijų vyrų įgula paleido į darbą aštuonias dugnines. Lietus toliau krapnojo. Griebėmės kas lietpalčių, kas neperšlampamų striukių. Dairomės į likusias retas valtis ir į grėsmingai slenkančius lietaus debesis. Pietų padangėje – jokių prašviesėjimų. Bet lietus nesmarkus, pakenčiamas. Kad tik kibtų, – viską galima iškęsti.
Pirmieji laimikiai – pūgžliai. Nors gylis apie 4-5 metrus. Kaip tie ten atsiranda? Nuliūdino, kad iš marių srovė nešė žoles. Reikia dažniau tikrinti meškeres, valyti nuo žolių. Ne itin maloni procedūra. Bet reikalinga: apnešto masalo žuvys neliečia. Po kelių valandų darbo juokaujame: ne žuvaujame, o šienaujame.
Pagaliau pasigirsta valties kapitono prašymas: graibštą! Antanas profesionaliai sugriebia ir įkelia 700-800 g karšį. Mūsų nuotaika pagerėjo: ką gi – ir tokiu oru kimba! Kantrybės! Ir vėl murksome valtyje. Vėjas nerimsta, bangavimas nesilpnėja. Atsitiktinai užkibęs karšis – lyg „šviesos spindulys tamsos karalystėje” – privertė mąstyti, ką toliau daryti.
Nutarėme pasukti prie nerijos kranto. Gal bangavimas bus mažesnis? O, laimė – nustojo lyti! Ten, kur buvo karinių povandeninių laivų prieplauka, gilu: 6 ir daugiau metrų. Šioje vietoje laikosi unguriai. Ir ką gi: po valandėlės valties kapitonas sužvejoja… ungurį! Ir vėl vilties kibirkštėlė. Deja. Smarkėja lietus, pakrantėje bangavimas ne silpnesnis, atvirkščiai – valtį stipriai supa. Nemalonu. Laivelių aplink nesimato. Mes vieninteliai. Pavydėtina kantrybė, tiesa?
Dar bandome sustoti prie Kiaulės Nugaros. Bet trumpai. Atlikti žvalgybą. Lietus vis labiau smarkėja. Kibimo nėra. Sprendimas vienintelis: baigti nesėkmingą žvejybą. Įsitikinome, kad per lietų marios yra vylingos. Kaip jomis tikėti?
Grįžus teko susisiekti su Algiu, kurio laivą matėme prie Kiaulės Nugaros. Pasirodo, vyrai bandė išplaukti į jūrą. Nepavyko: ir bangavimas didelis, ir vėjas kaip ant sparnų nešė laivą. Tokiomis sąlygomis pilkeris negali siekti dugno. Menkių toks masalas nesuvilios. Todėl įgula atplaukė į marias. Ir ką gi: du vyrai, skolintomis meškerėmis (masalas – guminukai), sugriebė du sterkus, sveriančius po 2 kilogramus. Bet tai buvo viskas. Šis tas tokiu prastu oru.
Nelinksmos žinios nuo Nemuno. Kai kurie žvejai net visą parą ten praleido. Laimikiai labai kuklūs. Nekibimo metas? Ko gero, taip.
Ši savaitė prasidėjo vėjuotais ir lietingais orais. Žvejybą teko atidėti. Palauksime: rugsėjo mėnuo visuomet būdavo palankus žuvautojams. Nesinorėtų, kad jis šiemet būtų kitoks.