Šį šeštadienį Klaipėdos lėlių teatras kviečia į sezono atidarymą. Ta proga spalvingos lėlės Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame spektaklyje „Žirafa su kojinėmis” prabils apie niekada neprarandantį aktualumo reiškinį – draugystę.
Klaipėdos lėlių teatras niekada nestovi vietoje. Vasarą jis dalyvavo tarptautiniame projekte, tiriančiame regioninių lėlių teatrų svarbą, apsilankė festivaliuose Estijoje, Suomijoje, Latvijoje. Susidraugavo su Liepojos lėlių teatru.
Šį sezoną Klaipėdos lėlių teatras parodys naujus spektaklius – „Žirafą su kojinėmis” ir Jūratės Januškevičiūtės režisuotą „Baubą” pagal Tuvės Janson kūrybą. Jau dabar ruošiamasi pačių prikeltam tarptautiniam teatrų festivaliui „Karakumų asilėlis”. Planuose – kalėdinis spektaklis jaunimui ir neregėtas negirdėtas dalykas – spektaklis kūdikiams.
Teatras džiaugiasi, kad pagaliau įsikūrė savivaldybės skirtose patalpose repeticijoms ir lėlių dirbtuvėms Žvejų rūmų kultūros centre.
Apie meilę lėlių teatrui, apie tai, kad aktoriai su lėlėmis ne žaidžia, o sunkiai dirba, kalbamės su lėlių teatro direktore aktore Aušra Daukantaite ir teatro meno vadove Gintare Radvilavičiūte. Baigusios pirmąjį Lietuvoje lėlininkų ir lėlių teatro režisierių kursą, jos nestokoja idėjų ir meilės teatrui.
– Kodėl pasirinkote lėlių teatrą?
A.D.: Domėjausi teatru, bet į lėlininkų ir lėlių teatro režisierių kursą įstojau atsitiktinai. Kai stojau, tais metais rinko šį kursą, tad užsikabinau. Nė vienas iš kurso draugų konkrečiai nesiruošė stoti į šią specialybę. Įstojome ir užsikabinome, nes turėjome nuostabią kurso vadovę Jūratę Januškevičiūtę. Ji sugebėjo mus uždegti meile lėlėms. Visas mūsų kursas degė tuo, kad įkursime lėlių teatrą. Januškevičiūtė buvo mūsų įkvėpėja.
– Kuo gi taip patraukė tas lėlių teatras?
A.D.: Lėlių teatras turi kelias galimas formas: vaidinimas už širmos, ant stalo ir scenoje be jokių uždangų. Dabartinis mūsų teatras labiau orientuojasi į naujas lėlių teatro formas. Bandome lėlių teatro meną tapatinti su kūno plastika.
Šiaip per lėlę aktorius turi išreikšti save. Tai dvigubai sudėtingas darbas. Aktorius turi ir per save filtruoti vaidmens energiją, ir dar transformuoti viską į lėlę. Vyksta susidvejinimo procesas. Tai labai įdomu.
Tarp kitko, mūsų lėlės nėra įprastinės. Jos turi išskirtinę formą. Pasiūtos taip, kad vaikas galėtų žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti, o paskui nustebęs šūktelėti: „Ogi čia krokodilas”.
Nuolat norime rasti kažką nauja ir neįprasta, kas būtų netikėta, įdomu, kad patrauktų žiūrovą sugrįžti.
– Ar grįžta?
A.D.: Grįžta. Kartais net į tą patį spektaklį po kelis kartus. Mūsų teatras jau turi nuolatinių žiūrovų. Tai labai džiugina.
– Kokia tų ypatingų lėlių gimimo istorija?
G.R.: Aš – jų gamintoja. Tiesiog kyla idėja ir kuriu pagal ją, kol galų gale, tiesą sakant, nieko iš jos nelieka. Kiekvieną lėlę tobulinu ir tobulinu tol, kol išgryninu jos tikrąjį veidą. Pavyzdžiui, kurdama lėles „Angelų pasakoms”, kankinausi, nė pati nežinau kiek, kol pagaminau tai, kas yra dabar.
Lėlės gamyba vyksta ne tik dirbtuvėse, bet ir per repeticijas. Jei pamatau, kad judesyje atrodo „be ryšio”, vėl kažką keičiu. Kartais lėlė gimsta per dieną, o kartais sukuriu tik per mėnesį.
Pagaminusi lėlę, džiaugsmą patiriu du kartus. Pirmąjį – kai matau ją pabaigtą, kai atrodo, kad ji tobula ir nieko nebepridursi. Antrąjį – kai lėlė įgauna gyvybę aktoriaus rankose.
– O iš ko gaminamos tos lėlės?
A.D.: Galima gaminti iš visko. Net iš šiukšlių (juokiasi).
G.R.: Aš dabar įsimylėjusi putoplastą. Tiesa, pavojinga dirbti su šia medžiaga. Kai ją drožinėdama prisiuostau dulkių – neišsivalo iš nosies visą mėnesį. Be to, susipjaustau rankas, turiu randų ir ant kojų.
– Visi kūrėjai turi savo braižą, koks taviškis?
G.R.: Nedarau natūralistinių lėlių. Man jos nelabai patinka. Bet nežinau, ar turiu braižą.
A.D.: Braižas tikrai yra. Festivaliuose mūsų lėlės visada išsiskiria.
G.R.: Kituose lėlių teatruose jau susiformavo lėlių gaminimo tradicijos. Mes – naujas teatras, tad ieškome naujovių, eksperimentuojame, einame į charakterį per formą. Stengiamės spektakliuose rimtus dalykus perteikti linksmai, kad „įsipaišytume” į šių dienų gyvenimą.
– Nejaugi šiandieniniame gyvenime žmonės tiek daug juokiasi?
G.R.: Ne. Mažai to juoko. Tiesiog kalbant juokais visos rimtos ir skaudžios problemos atrodo turinčios šiek tiek lengvesnius sprendimus, nei kalbant labai rimtu tonu. Reikia juoktis.
– Teatre lėlės visai kitokios nei tos, su kuriomis žaidžia vaikai. Ką jūs, lėlių profesionalai, manote apie pastarąsias?
G. R.: Kai labai norėjau barbės, tėvai nepirko. O kai nupirko – jau buvo per vėlu. Man jos visai nepatinka. Neįdomu žaisti.
– Kodėl?
G. R: Na, gal ir įdomu būtų iš jų, pavyzdžiui, padaryti visai neblogą spektaklį suaugusiesiems. Bet vaikams… Nemanau. Vaikams reikalingi tokie žaidimai, kurie lavina vaizduotę. Nors, tiesa, lėlės mergaitėms visada reikalingos, kad galėtų vaidinti savo fantazijas apie princeses ir princus. Tik šiandieninėse lėlėse galėtų būti ne tiek akcentuojamas seksualumas.