Tūlas statistinis lankytojas, tik šiek tiek žinantis strategines Klaipėdos dailės vietas bei dailininkus, atėjęs į Baroti galeriją ir pamatęs, kad joje eksponuojama Augustino Virgilijaus Burbos tapybos paroda „Vidurdienis”, teisėtai galėtų pasipiktinti: „Kas čia dabar, kokia tapyba, koks vidurdienis?..”
Verčia stebėtis
Jei tas pats statistinis lankytojas dar būtų viena ausimi girdėjęs, kad kokioje nors tarptautinėje ekslibrisų parodoje A.V.Burba laimėjo diplomą, prizinę vietą, tapo laureatu (naujausias apdovanojimas – šiemet Turine Parolimpinių žaidynių garbei surengto tarptautinio ekslibrisų konkurso), nuoširdus jo pasipiktinimas jam pačiam atrodytų šventas.
Tas pats statistinis parodų lankytojas nepatirtų tokio didelio nustebimo, jei prieš tai jis (netyčia, o gal net specialiai, nes skaito spaudą) būtų užsukęs į Dailės parodų rūmus, į parodą „Vakarų vėjai” ir, eidamas į grafikos ekspoziciją pažiūrėti A.V.Burbos grafikos darbų (trys lakštai iš ciklo „Diena – vakaras”), būtų priverstas sustoti kaip įbestas prie A.V.Burbos – tik pagalvokite! – tapybos darbų (taip pat trijų). Jei Parodų rūmų kasoje dar būtų likę nemokamų minėtos parodos katalogų (kas mažai tikėtina, bet keistų dalykų atsitinka), statistinio lankytojo, grįžusio į namus ir ramiai prieš miegą prisėdusio susipažinti, kas čia per vėjai, lauktų dar vienas keistas netikėtumas: A.V.Burbos pavardę jis rastų dviejuose – ir tapybos, ir grafikos – kataloguose.
Tandemas – įdomus
Ir ką gali pasakyti tokiam nepakančiam asmeniui? Ar jį įtikintų tai, kad A.V.Burba jau kelintus metus dėsto tapybą VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje? Vargu. Galbūt rimtu argumentu galėtų būti tai, kad dailininkas 1971-aisiais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje? Žinoma, ne, ypač jei kas nors primintų, kad, pavyzdžiui, jau 15 metų dailininkas yra AIE – Italijos ekslibrisininkų asociacijos – narys; 30 metų žinomas kaip vienas iš ryškiausių Klaipėdos grafikų, kurio darbai visada pastebimi bendrose parodose.
Bet akylesnis stebėtojas jau būtų atkreipęs dėmesį į vos pastebimus požymius: pastaraisiais metais paro-dose greta A.V.Burbos estampų, ekslibrisų, klasikine technika atliktos grafikos galėdavai pamatyti jo kūrinius, peržengiančius įprastinius žanro rėmus – formatais, spalvos įvedimu, iš popieriaus lakštų besi-veržiančiomis formomis.
Sicilijos Modica miesto galerijos „La Regina di Quadri” gerbėjai jau prieš trejus metus pamatė parodoje (kartu buvo eksponuojama ir Giedrės Masiulytės-Burbienės keramika) veržliąsias A.V.Burbos tapybines kompozicijas. Tenka tik apgailestauti, kad dailininkas ilgokai delsė parodyti savąją tapybą Klaipėdoje, individualioje parodoje.
Tandemas grafikas – tapytojas iš tikro labai įdomus, o pasak niekad neklystančio Algio Kliševičiaus, „dailininkas akivaizdžiai meistriškas – grafikoje ir tapyboje, jis džiaugiasi piešdamas, to neslepia ir tuo džiaugsmu pavergia žiūrovą”.
Įsuka vaizdiniai
Grafiko A.V.Burbos kūriniai – įprasto formato estampai ir visai maži, preciziški ekslibriai – visada pasižymėjo dinamiška kompozicija, ritmo pajauta ir kunkuliuojančia energija. Tapytojo kūriniuose tai akivaizdžiai matoma iš tolo. Svarbiausias dailininko kūrinių motyvas – žmogaus figūra, įgyjanti ekspresyvias, sudėtingas pozas ir pamatyta iš įvairiausių rakursų, deformuota, apsupta daugybės perkeltinę prasmę turinčių objektų, detalių, išliekanti monumentali, kupina vidinės jėgos. Žmogaus mintys, siekiai, svajos, materializuojami per senojo kaimo papročių, mitų, sakmių, ar šiuolaikinio gyvenimiškojo folkloro, kičo, vaizdinių prizmę, yra svarbiausioji dailininko grafikos ir tapybos tema.
Minėtas piešėjo meistriškumas lemia ypatingą lengvumą, besvorio nuolatinio judėjimo, laisvumo įspūdį, keistai derantį su veik apčiuopiamų masių sunkumu. Formos pojūtis, tvirta kompozicinė struktūra, linijos pobūdis – visi šie raiškos būdai taip glaudžiai susiję ir beveik nepastebimi, kiekvieno kūrinio visuma užvaldo ir įsuka į, manau, galima taip pavadinti, „burbiškąją” vaizdinių erdvę. Daugelio jų simbolika, prasmė, mintis ne iš karto atsiveria, slypi kažkur tarp erdvėse judančių masių. Tai intriguoja. Leidžia pajusti įkvėpimo būsenos džiaugsmą kartu su menininku.
Vis dėlto, jei koks nors nerimstantis, įkyrus stebėtojas galų gale paklaustų „o kaip spalva?”, tektų atsakyti – ji netrukdo, o viskas prasideda nuo piešinio…