Su Lietuvos futbolo legenda sporto meistru Algirdu Kulikausku kalbamės pasibaigus pasaulio futbolo čempionatui, po Europos futbolo pirmenybių atrankos rungtynių, kurias Lietuvos rinktinė žaidė su italais ir škotais.
Apie čempionatą – nedaug. Daugiausia mūsų kalba su garbiu Lietuvos futbolo veteranu rieda apie nuvarytą it seną kuiną mūsų šalies futbolą, apie girdėtus krykštavimus nuo Lietuvos futbolo federacijos pusės: „Pas mus viskas taip gerai, kad geriau nė būti negali”, apie kelius, kuriais reikėtų eiti, idant visai nepaskęstume klampynėje, kuri jau yra perpus įtraukusi šalies futbolą.
– Kokia Jūsų nuomonė apie praėjusį pasaulio futbolo čempionatą?
– Tai buvo pats prasčiausias čempionatas, kokius man teko stebėti, vertinant meistriškumo požiūriu.
Komandos žaidė blankokai, nežibėjo žvaigždės – Ronaldas, Ronaldinjas, Deividas Bekhemas, Zinedinas Zidanas ir kiti. Ryškiau nesušvytėjo ir naujų žvaigždžių. Esu giliai įsitikinęs, kad žaisti gražų šiuolaikinį, technišką ir žiūrovo akiai malonų futbolą be žvaigždžių neįmanoma.
O ką mes matėme: brazilas Ronaldas priaugęs svorio, anglas Bekhemas labiau rūpinasi savo išvaizda nei žaidimu, o prancūzas Zidanas pasielgė kaip tikras gatvės chuliganas. Sako, provokavo italas jį. Bet juk per kiekvienas rungtynes žaidėjai vienas kitą provokuoja.
– Man, kaip visą gyvenimą dirbusiam su žodžiu, baisu buvo girdėti, kaip kalba mūsų televizijos komentatoriai ir pasamdyti futbolo specialistai. Nešvari tarsena, ausį rėžiantis netaisyklingas kirčiavimas ir kalbos klaidos – nuolatiniai mūsų komentatorių palydovai. Nelyginant akėčias per akmenis arklys trauktų… Kokį įspūdį jie Jums paliko?
– Slogų. Gėda buvo klausyti, kai rungtynes komentavo Rimas Mackevičius ir Rimas Turskis. Ko eiti komentuoti, jei neturi ką pasakyti? Vienintelį Tautvydą Meškonį dar galėjai suprasti, nors ir jis čiuožė paviršiumi, nesigilindamas į rungtynių aplinkybes ir žaidimo esmę. Norint komentuoti, reikia išmanyti futbolą.
– Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris Algimantas Liubinskas irgi stebėjo čempionatą. Kažkur skaičiau, kad pasaulio pirmenybių pamokas jis bandys įdiegti į mūsų rinktinės žaidimą. Kaip jūs vertinate tokį gražų trenerio nusiteikimą?
– Vertinu kaip pasigyrimą. Kaip sakoma, kas katinui uodegą pakels… Apie kokių naujovių diegimą galima kalbėti, kai visos Lietuvos rinktinės, kaip ir apskritai visas šalies futbolas, nyra į dugną?!.
Lietuvoje futbolui diriguoja vienas turtingas verslo žmogus, o vadovauja jam – jo pasamdyti tarnai. Dėl dirigento pasakysiu taip: gal ir nieko bloga, kad jis remia futbolą, pasirinkęs jį kaip verslą ir jam diriguoja, bet kad jo tarnai nesusidoroja su savo pareigom – tai jau niekuo nepateisinamas dalykas.
Ką mes šiandien turime? Prastas rinktines, tuščius stadionus ir nesusikalbėjimą tarp klubų. Iš visų šitų padarinių kyšo arogantiškos ir negabios Lietuvos futbolo federacijos ausys.
– Kur slypi ydų yda?
– Didžiausia bėda – šalies valdžios abejingumas futbolui. Pasirodo, kad mums užtenka vien krepšinio. (Gal po šitų pasaulio krepšinio pirmenybių imsite blaiviau vertinti visą šalies sportą, o tuo pačiu ir futbolą – A.V.)
Lietuvoje krepšinis yra tapęs valstybės reikalu, tai kodėl pagret tokiu pat svarbiu reikalu negalėtų būti ir futbolas, kuris pasaulyje yra sporto šaka Nr. 1? Palaikomas valdžios šalies futbolas anksčiau ar vėliau atsigautų – aš tuo esu giliai įsitikinęs.
– O gal mus valdantieji žino, į kokį kisielių įsiplakęs Lietuvos futbolas, todėl ir nenori teptis rankų. Šitų Augijo arklidžių, kaip man regis, per vieną dieną neišmėši, kaip andai padarė Heraklis.
– Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamente man aiškiai pasakė: mes neturime ryšių su futbolo federacijomis ir nenorime jų turėti. Štai šitaip! Žodžiu, departamentas nusiplovė rankas.
– Kas galėtų išjudinti futbolą iš mirties taško?
– Sukrėtimas. Reikėtų revizuoti ir dar kartą prisiminti praėjusių metų šalies futbolo čempionatą ir teisingai jį įvertinti. Gali kilti skandalas, koks kilo Italijoje ir Lenkijoje, kuomet į paviršių išplaukė daug futbolo nešvarumų.
– Kiek suprantu, kalbate apie sutartines rungtynes – ar taip?
– Ne tik. Ne paslaptis, kad ir Lietuvos futbole sukasi nemaži pinigai. Kada šitaip, sunku patikėti, kad pas mus nebūna sutartinių rungtynių ar neperkami teisėjai ir net varžovų komandos atskiri žaidėjai. Tokie įtarimai neretai kyla net paprasta akimi žiūrint rungtynes. Suprantu, kad tuos nešvarius susitarimus įrodyti labai sunku, bet esant norui – galima. Tik reikia, kad šito panorėtų aukštybėse sėdintys. Bet jie kažkodėl nenori.
– Būtų Jūsų valia – ką Jūs pirmiausia keistumėte?
– Pirmiausia neoficialų vadovavimą šalies futbolui iš Kauno perkelčiau į Vilnių. Sostinėje daugiau tvarkos. Be to, labai gerai tvarkosi Vilniaus apskrities futbolo federacijos prezidentas Rytas Vaiginas (jis – Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas).
Antra, užžiebčiau Lietuvos jaunimui žalią šviesą į suaugusių komandas. Gabaus jaunimo pas mus yra – nėra pereinamumo ir elementarios tvarkos. Klubai eina lengviausiu keliu – perka žaidėjus iš svetur. Tas kelias nėra tikras kelias, galvojant apie Lietuvos futbolo ateitį. Tai – laikina saviapgaulė.
– Pakalbėkim apie linksmesnius dalykus – ką dabar daro, kuo užsiima Algirdas Kulikauskas?
– Vadovauju Rūdiškių futbolo centrui, kuriame treniruojasi jauni gabūs futbolininkai iš visos Lietuvos. Tas centras pavadintas mano vardu – toks buvo centro prezidento ir jo rėmėjo, verslininko Alfredo Putermano noras.
Čia jaunuoliai – o jų 50 – treniruojasi, mokosi, gyvena. Treniruotes veda trys treneriai. Manau, kad šitas centras turi gražią ateitį.
Futbolas – brangi sporto šaka. Va ir mūsų centre vieno futbolininko išlaikymas per mėnesį kainuoja tūkstantį litų. Paskaičiuokit, kokios daromos didelės investicijos į ateitį.
Pasigirsiu: jau dalyvavome stambiame tarptautiniame turnyre Suomijoje ir laimėjome taurę.
Taigi gabaus jaunimo yra – tik reikia dirbti.
– Esate šalies futbolo veteranų sąjungos „Meistrai” viceprezidentas. Kas veteranų sąjungoje naujo, kas gero?
– Iš sąjungos valdybos traukiasi mano padėjėjai. Dažnai pasijuntu, kad dirbu tiktai vienas. Žinau, kam iš vyresnių futbolininkų reikia padėti ir kuo padėti, bet… Aš jau esu kai kurių žmonių nepageidaujamas, kam lendu esą ne į savo reikalus. Bet juk futbolas – mano gyvenimas.
Manau, kad sąjunga savo veiklą gali ir turi pagerinti. Gal tai įvyks tada, kai į sąjungą įsilies daugiau naujų jaunų jėgų – nežinau… Galimybių yra, o kaip bus realybėje – joks išminčius negali pasakyti.
– Ar ilgai dar trauksite tą meistrų klubo jungą?
– Kiekviena pradžia turi galą. Pagyvensim – pamatysim.
– Po Lietuvos nacionalinės rinktinės lygiųjų 1:1 su italais visų mūsų ūpas ir optimizmas pakilo kaip ant mielių. Lietuviai moka žaisti futbolą! Lietuviai pasaulio čempionams nenusileidžia! Kaip vertinate Jūs, futbolo specialistas, tas lygiąsias?
– Žiūrėdamas rungtynes aš visuomet viską – o ypač progas įvarčiui įmušti – skaičiuoju ir niekuomet neklausau, ką greitakalbe skiedžia komentatoriai. Jie yra pasamdyti, todėl beviltiška laukti iš jų objektyvumo ir sąžiningo įvykių aikštėje dėstymo.
Taigi pagal progas lietuviai nuo italų turėjo gauti 5 įvarčius. Mūsų laimei, negavome… Kas be ko, Italijos rinktinė dabar yra prastos formos, rungtynėms su Lietuva ji nebuvo tinkamai pasirengusi. Už tai turėjo brangiai sumokėti… Gal kam ir nepatiks, bet turiu pasakyti, kad prastai žaidė abi komandos.
– Na ir ką galite pasakyti apie mūsiškių rungtynes su škotais? Jas mes pralaimėjome 1:2…
– Ko tikėjausi, tą ir pamačiau. Škotai galėjo įmušti dar 2-3 įvarčius, o mes, lietuviai, neturėjome nė vienos realios progos. Žaidimas buvo apylygis, bet Škotijos rinktinė meistriškumu pranoko mūsiškius. Ko škotai siekė, tą ir pasiekė. Ir niekur nuo šito nepabėgsi. Atminkit: Lietuvos rinktinė žaidžia be žvaigždžių, lietuviai neturi savo žvaigždės. Tiesa, lietuvių įmuštas įvartis buvo reto grožio.
Manau, kad Lietuvos rinktinė savo „B” grupėje iš 7 komandų užims priešpaskutinę vietą. Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas po rungtynių sakė: „Mums nepasisekė…”. Reikėjo pasakyti kitaip: „Galėjome gauti daugiau…”
Su Farerų salomis irgi bus nelengva. Reikia rimtai ruoštis.
– Ačiū už pokalbį.