Kasmet daugėja mokinių, kurie nenori eiti į mokyklą
Prieš savaitę nušurmuliavo Mokslo ir žinių dienos renginiai, mokytojų rankose nuvyto gausiai dovanotos gėlės, prasidėjo sunkus kelias į žinių pasaulį. Šiandien niekas negali tiksliai pasakyti, kiek mokyklinio amžiaus vaikų vėl pasiliko už mokyklos sienų. Pedagogai konstatuoja, kad vis daugėja auklėtinių, kurie jau po pusmečio meta ugdymo įstaigą.
Išėjo, bet nenuėjo
Raseiniškė Violeta B., pasiūliusi šią temą, pasiskundė, kad trečiokas sūnus labai nenori eiti į mokyklą. „Prisimenu, kaip Ramūnas svajojo apie pirmąją klasę, kaip su užsidegimu rinkosi knygeles, kuprinę, sąsiuvinius. Su džiaugsmu susitiko su naujaisiais draugais ir pradinukų mokytoja. Deja, po kokio pusmečio vaikas rytais vis vangiau rengdavosi, o užkalbintas, kaip sekasi, tik atsidusdavo, o prispaustas, ką nors daugiau pasakyti, burbteldavo, kad viskas gerai. Pati ėjau pas mokytoją, norėjau išsiaiškinti nenoro mokytis priežastis, bet pastangos buvo bevaisės. Susidarė įspūdis, kad ir mokykla kažką slepia. Prasitarė, kad vaikas praleidinėja pamokas, nors aš jį kasdien išleisdavau. Tik vėliau sūnus prisipažino, kad pamokų metu vaikščiojo gatvėmis, apžiūrinėjo parduotuvių vitrinas. Namo eidavo tada, kai pamatydavo iš mokyklos pareinančius vaikus. Kodėl mokykla nuo manęs kažką slepia? Gal taip gina munduro garbę?” – rašo ir spėlioja vaiko ateitimi susirūpinusi motina.
Psichologai teigia, kad jau po pusmečio, praleisto mokykloje, nenorą mokytis pradeda reikšti apie 12 procentų pirmokėlių. O ketvirtoje klasėje toks nenoras išauga iki trečdalio. Priežasčių ieškoma mokinio asmenybėje, dėl mokyklose kylančių problemų, ne paskutinė vieta tenka neigiamai visuomenės įtakai.
Motyvacijos labirintai
Tarybiniais laikais visi mokyklinio amžiaus vaikai buvo griežtai apskaitomi. Net sunku tada būdavo įsivaizduoti, kad be pateisinamų priežasčių mokinys nesėstų į mokyklos suolą. Po nepriklausomybės atkūrimo tokia griežta tvarka gerokai susilpnėjo. Atsirado vis daugiau galvojančiųjų, kad mokslas proto neduoda, o tik žinių. Atsirado „gariūninių” veikėjų karta, kurie akivaizdžiai demonstravo, kad neverta gaišti laiko mokyklose, kad tuo metu galima „prasukti pinigus” Gariūnuose, užsiimti „metalų verslu” ar kito visuomeninio „nereikalingo” turto realizavimu. Devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuva, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, metalo eksporto srityje pasaulyje užėmė pirmaujančią vietą, nors, kaip žinoma, tokių iškasenų pas mus nebuvo ir nėra. Didžiulėse gamyklose ir buvusiuose kolūkiuose bematant „išdžiūvo” metalo laužo krūvos, o, dingus prekių deficitui, jau nebeapsimokėjo ilgos ir pavojingos verslo kelionės į „rusyną” ar Vakarų kryptimi. Tada vėl prisiminta mokslo svarba. Šiuo metu Lietuva pirmauja studentų skaičiumi, bet atsilieka jų parengimo kokybe.
Pinigų paieškose paskendę tėvai vis mažiau suranda laiko nuoširdžiai pasikalbėti su savo atžalomis ne tik apie mokslo reikalus. Nenorą mokytis specialistai teoriškai skirsto į keletą kategorijų: epizodinį, latentinį, aktyvųjį, komplikuotąjį. Epizodinį nenorą dirbti, matyt, esame visi patyrę, bet dauguma jį sėkmingai įveikė. Latentinė nelaimė pasireiškia vangumu, kai per pamokas nesiklausoma pedagogų, o namuose neruošiama pamokų. Aktyvusis nenoras būna tada, kai jau nebenueinama iki mokyklos, kai atsiranda „svarbesnių” reikalų. Komplikuota padėtis, kai vaikai susipyksta su mokytojais ir demonstratyviai išeina iš pamokų.
Psichologinės problemos
Specialistai pabrėžia, kad dažną nuo mokslų atstumia pernelyg menkas savęs vertinimas, kai vaikas jau nesitiki sėkmingai atlikti užduočių. Blogai ir tada, kai mokinys pernelyg gerai save vertina, nes tokiu atveju labai išsiskiria vaiko ir mokytojo nuomonės, dėl prastesnio pažymio mokinys su pedagogu ima konfliktuoti. Pastebėta, kad blogai, atžagariai besielgiantiems mokiniams mokytojai gal net nevalingai pradeda mažinti pažymius ir taip dar labiau aštrina konfliktą.
Mažiau pažangūs mokiniai kartais paliekami metus kartoti kurso, tačiau tokia forma, matyt, jau ne visada pasitvirtina. Suskaičiuota, kad tik dešimtadaliui antramečių pavyksta pagerinti turėtus pažymius. Dauguma vaikų pasijunta nevykėliais, tampa pajuokos objektais, jaučia gėdą ir visai atsisako mokytis. Kartais sunkoka atskirti, ar vaikas tinginys, ar iš prigimties nesugeba gerai mokytis. Kur kas maloniau dangstytis tinginio kauke, o ne būti pripažintam atsilikusiu protiškai.
Norą mokytis pakerta menkas tėvų išsilavinimas, jų požiūris į mokslą, girtuokliavimas, palaidas gyvenimas, narkomanija, kai vaikų kontrolei jau nebelieka noro ir laiko. Tokiu atveju vaikams ne visada atsiranda valios prisiversti eiti į mokyklą. Tačiau, anot specialistų, nuo mokslo siekimo atbaido ir pernelyg griežta tėvų kontrolė, kuri verčia paauglį bėgti ne tik iš mokyklos, bet ir namų.
Reikalavimų darna
Vaikus atstumia ir neįdomios pamokos, žinių vertinimas pažymiais. Kita vertus, anot specialistų, nemažai mokinių tikrai yra nepajėgūs mokytis pagal bendrąsias mokymo programas. Atsiranda vis daugiau mokytojų, kurie dirba ne iš pašaukimo, bet todėl, kad neturi kur kitur įsidarbinti. Jeigu pamokose iš vaikų tyčiojamasi, kartais net iš jų silpnybių, tada sužadinamos neigiamos emocijos, kurios kartais išstumia iš mokyklos. Psichologai net drįsta tvirtinti, kad pedagogų problema dabar bene pagrindinė priežastis, dėl kurios vaikai nenori eiti į mokyklą.
Kiti specialistai sako, kad ne mažiau svarbesnis mokslo ramstis – šeimos nusiteikimas. Todėl reikia kasdien paklausti vaiko, kaip sekėsi mokykloje. Jeigu tik atsakoma, kad „viskas gerai”, tai byloja apie besiveriančią prarają. Todėl verta domėtis namų darbais, padėti planuoti laiką, neleisti nesaikingai žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuteriu. Kur kas geriau pasivaikščioti lauke ir tuo metu rimtai pasikalbėti.