Pirmoji pėsčiųjų gatvė Lietuvoje, o ir apskritai tuometinėje Sovietų Sąjungoje, buvo Vilniaus gatvė Šiauliuose. Pastaruoju metu ji itin pasikeitė, atjaunėjo.
Prieš 31 metus Šiauliuose, dalyje Vilniaus gatvės, buvo uždraustas eismas. Visoje to meto sovietinėje imperijoje tai buvo pribloškianti naujovė, sukėlusi didelių diskusijų. Tik po kelerių metų šis šiauliečių sumanymas gatvę atiduoti pėstiesiems buvo pripažintas. Šiauliečių pavyzdžiu pėsčiųjų oazėmis tapo Kauno Laisvės alėja, Maskvos Arbatas.
Pasitinkant Šiaulių 770 metų gimtadienį vienas bulvaro kvartalas rekonstruotas iš pagrindų. Buvusį monotonišką betoninį grindinį pakeitė spalvinga danga, patvarių medžiagų mozaika. Vidurinė jos dalis išklota pilku kinišku granitu. Iš kraštų – vokiškų rusvai rausvo klinkerio trinkelių takai. Grindinio dekoratyvumą paryškina gelsvo skaldyto granito ovalai, pilki keturkampiai. Gatvė inkrustuota tašytų akmens plytų juostelėmis, – jos seniesiems šiauliečiams kelia sentimentalių prisiminimų, mat tokiomis tarpukariu buvo išklota Vilniaus gatvė, pakeitusi dar anksčiau buvusį apvalių akmenų grindinį.
Vietoj pasenusių medžių pasodintos liepaitės. Bulvarui jaukumo suteikia smulkiojo dizaino akcentai. Ispaniški suoleliai, gėlinės, šviestuvų stovai atkeliavo iš Lenkijos, o patys šviestuvai prancūziški, latakai vandeniui – iš Vokietijos, informacinės rodyklės, liepaites apsaugantys aptvarai, šiukšliadėžės – lietuviškos.
Bulvaro rekonstrukcijos projektą parengė šiauliečiai architektai Rimantas ir Rūta Stuopeliai bei jų dukra Giedrė. Stuopelienė teigia, kad rekonstruotas Vilniaus gatvės grindinys ilgaamžis. Svarbu, kad miestiečiai brangintų, neniokotų bendro turto. Pirmojo etapo rekonstrukcija miestui kainavo 4,5 mln. litų. Anot architektės, prižiūrimas klinkerio grindinys laiko šimtmečius. Vilniaus senamiestyje, Olandijos miestuose jis mena viduramžius.
Architektai, prižiūrintys rekonstrukcijos eigą, miesto gyventojai, atidžiai stebintys bulvaro permainymus, patenkinti bendrovės „Šiaulių kelias” darbų kokybe. Kaip pasakojo „Šiaulių kelio” direktorius Romanas Kančiauskas, bendrovei tai buvo sudėtingas išbandymas, juk šis Vilniaus gatvės pėsčiųjų tarpas reprezentuoja miestą. Čia žmonės ateina pailsėti, vyksta įvairiausi renginiai, eitynės, koncertai, mugės, meninės akcijos. Bulvaro gatvės kavines ypač pamėgo turistai. Kančiausko nuomone, jų bendrovės klotu grindiniu galės vaikščioti kelios šiauliečių kartos. Kelininkai viliasi, kad grindinio neteks ardyti dėl požeminių komunikacijų gedimų. Prieš rekonstrukcijos darbus visos požeminės komunikacijos buvo pakeistos. Vietomis tranšėjos pasiekė 3 metrų gylį. Kadangi rekonstruota Vilniaus gatvės dalis tarp Tilžės ir Varpo gatvių įeina į Šiaulių senamiesčio zoną, kuri yra įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, čia buvo atliekami archeologiniai tyrimai.
Aštuonioliktą šimtmetį vadinta Naujosios Mintaujos, devynioliktą – Fabričnaja, o praėjusį įgijo šiandieninį Vilniaus vardą. Keisdama veidą gatvė atskleidžia mums savo paslaptis. Archeologės Audronės Šapaitės atliktų kasinėjimų metu atkastas kultūrinis sluoksnis su XVII amžiaus keramika. Vienoje iš perkasų net 1,35 metro gylyje aptiktas netašytų akmenų grindinys, čia pat rasta arklio pasaga. Aptikta žiestų molinių puodų šukių, indų fragmentų, geležinio rakto galvutė. Šapaitės nuomone, lėkštės šukelė, priskirtina lietuviškajam kalkiniam fajansui, datuojama XVII amžiumi. Apie praeities šiauliečių gyvenimo pėdsakus byloja rastas geležinis kriauninis peilis, titnagas ugniai skelti, molinės pypkės galvutė, vaikiškas žaislinis kauliukas – ūžlė.
XX amžiaus du pasauliniai karai ne tik nušlavė Šiaulius nuo žemės paviršiaus, bet ir sužalojo kultūrinį-archeologinį sluoksnį. Todėl brangi kiekviena praeities žinia, rodanti, ant kokių istorijos griuvėsių gyvena vienas seniausių Lietuvos miestų.