Lietuvos televizijos muzikinės laidos „Tele bim-bam” kūrėja Neringa Čereškevičienė kas vasarą rengia smagias stovyklas šeimoms
Šią vasarą vyko dešimta – jubiliejinė – šeimyninė kūrybinė „Tele bim-bam” stovykla. Skanduodamos šūkį „Dešimt metų, dešimt metų, jokio galo nesimato!” stovyklaujančios šeimos savo nevaldomomis emocijomis ir klegesiu šiurpino Vištyčio ežero pakrantę.
Neringa Čereškevičienė į pirmąją šeimyninę stovyklą Marcinkonyse pakvietė „Tele bim-bam” dainuojančių vaikučių šeimas. Stovykla pateisino lūkesčius, ir kitais metais atrakcija buvo pakartota. Pasirinkta nauja vieta – Dubingių stovyklavietė prie ežero. Nuo tada čia net aštuonias vasaras siautė stovyklautojai.
Šiemet stovykla vėl keitė apsistojimo vietą ir įsikūrė prie Vištyčio ežero esančioje poilsio bazėje. Jubiliejinė stovykla pasižymėjo itin dideliu dalyvių skaičiumi, jų buvo net 220. Per savaitę stovyklautojai taip priprato prie Suvalkijos gyventojų tarmės, kad net stovyklos simboliui – vištyčiui – suteikė garbingą ir vietinių žmonių tarmiškai tariamą Pietro vardą.
Su rankdarbiais ir plaktukais
Savaitė stovykloje neprailgsta, nes poilsiaujama aktyviai, pagal iš anksto organizatorių parengtą dienotvarkę. Prieš išvyką visi pasiryžusieji aktyviai poilsiauti gauna stovyklos atmintines, kuriose primenama pasiimti reikiamą inventorių įvairioms užduotims: tėčiams apsiginkluoti įrankių dėžėmis inkilėliams gaminti, o mamytėms nepamiršti priemonių įvairiems rankdarbių konkursams.
Šeimyninės „korupcijos” išsklaidymas
Per dešimtmetį stovykloje atsirado daug gražių tradicijų. Viena iš jų – iškilmingas stovyklos atidarymas ir stovyklautojų pasiskirstymas į keturis būrius, kurie tradiciškai pasivadina „Tele bim-bam” dainelių pavadinimais. Šiemet komandos pasivadino „Kiškiais piškiais”, „Musėmis”, „Pabaisomis” ir vardu „Mes kitokie” bei pasipuošė skirtingomis būrius žyminčiomis skarelėmis. Būriai skirstomi remiantis vieninteliu kriterijumi, kad kiekviename iš jų būtų šeimos, kuriose yra panašus skaičius skirtingo amžiaus stovyklautojų. Tačiau N.Čereškevičienė tikino, kad laikui bėgant prasideda „korupcijos skandalai”, kai atvyksta kokios trys susidraugavusios šeimos, susikimba rankomis ir pareiškia, kad jie nė už ką neis į skirtingus būrius. Tuomet tenka juos įtikinti, kad kur kas smagiau per įvairias rungtis būtų kovoti stovint priešingose barikadų pusėse.
Tolerancija net krepšinio aikštelėje
Stovyklos įkūrėja džiaugėsi, kad kasmet suaugusieji vis geriau supranta, kodėl jie čia atvažiavo. Mat anksčiau būdavo stovyklų, į kurias tėveliai atvykdavo aistringai parungtyniauti, o nepasisekus krepšinio varžybose nusivildavo. Tekdavo apsiginkluoti kantrybe, kol pavykdavo tėvelius įtikinti, kad šioje stovykloje nereikia būti konkurentais, o tiesiog aktyviai poilsiauti su šeima ir pasisemti gerų emocijų. Todėl vienais metais stovyklos šūkis buvo „Tolerancija!”.
Pasak N.Čereškevičienės, jubiliejinė stovykla buvo ypatinga tuo, kad joje nebuvo pykčio ar nusivylimo, net per atkaklias sporto varžybas emocijos „nepaėmė viršaus”.
„Pionieriški” principai
Stovykloje vadovaujamasi „pionierišku” principu – kiekvieną dieną stovyklautojai keliasi pagal tvarkaraštį ir dalyvauja rytinėje rikiuotėje bei atlieka mankštelę paežerėje. Tiesa, ankstyvą rytą vykstančius užsiėmimus neretas stovyklautojas linkęs praleisti. Kiekvieną rytą atvykusiųjų laukia vėliavos pakėlimas, o tuomet prasideda įvairūs kūrybiniai konkursai arba sporto varžybos, suskirstyti į keturias amžiaus grupes: pyplių, paaugliukų, paauglių ir suaugusiųjų.
Šiemet vakarais stovyklautojų laukė vis kitos pramogos: naktinis žygis „Vištyčio lizdo paslaptis”, tradicinis žvejybos turnyras „Pasienio kilbukas”, inscenizuota dainų šventė „Mūsų dainos tau, Vištyti!”, šeimyninis floristikos konkursas „Ko karvutė nesuėdė” ir linijinių šokių pamokos. Vienas iš stovyklaujančiųjų – keturių vaikų tėtis Vygintas – šmaikštavo, kad po tokios intensyvios savaitės stovykloje jam prireikia dar mažiausiai savaitės atostogų, kad atgautų jėgas.
Už kantrybę ir entuziazmą tėveliai apdovanojami tik jiems skirta vakarone – „Naktelės žiedai”. Per ją mamos ir tėčiai kaskart vis kitaip pramogauja: klausosi džiazo, mokosi salsos judesių, šiemet linksminosi Gyčio Paškevičiaus koncerte. Stovyklos galva N.Čereškevičienė juokėsi, kad per šį naktinį renginį vaikai turėtų būti lovose, nes bent jau teoriškai vakaronė skiriama tik suaugusiems. Tačiau mažieji „rupūžiokai” dažnai nelegaliai prasmunka į renginį, ypač jeigu jis vyksta atviroje erdvėje.
Septintąją – paskutinę stovyklos pamainos dieną visi susėda prie graudžios atsisveikinimo kavutės pušų paunksmėje ir užsiregistruoja į kitąmet vyksiančią stovyklą. O stovyklos uždarymas ir atsisveikinimas būna išties sentimentalus, nes turininga savaitė prabėga tiesiog nepastebimai, o būriai tampa didelėmis šeimomis.
Dalyvavimas rungtyse ir žaidimuose nėra privalomas, bet stengiamasi į veiklą įtraukti visus atvykusiuosius. Nors būna ir tokių, kurie atvyksta nelabai žinodami, kas jų laukia, tačiau netrukus jie įsilieja į didelę stovyklautojų kompaniją. Tokių, kurie stovykloje nerastų veiklos ir apsisukę išvažiuotų, dar nepasitaikė.
Į stovyklą gali vykti visi norintieji, bet vietų skaičius yra ribotas, nes per vasarą rengiama tik viena stovyklos pamaina. Be abejo, didžiąją dalį stovyklautojų sudaro „Tele bim-bam” kolektyve dainuojantys ar to paties pavadinimo mokyklėlę lankantys vaikai. Nors dėl nedidelio vietų skaičiaus stovykloje jokioje informavimo priemonėje skelbimo nerasi, tačiau apie stovyklą sužino vieni iš kitų, prie kompanijos dažnai prisideda ir kitos pažįstamų šeimos.