Dar neišblėsus vasaros gastrolių triumfui Maskvoje, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras jau skelbia aštuonioliktąjį sezoną
Rugsėjį teatras rodys dvi premjeras, o spalio viduryje pradžiugins mažuosius žiūrovus. Kol neįrengta repeticijų salė, pasak teatro vadovo Rimo Tumino, žiūrovus į premjeras kolektyvas kvies rudenį ir pavasarį, nes sunku suderinti vakaro vaidinimų, dekoracijų statymo ir repeticijų tvarkaraščius. Tačiau turėti savo namus – savą teatrą – Tuminui lig šiol nuostabu ir keista.
Prisimenant Mažojo teatro įkurtuvių šurmulį iš atminties išplaukia teatro pasaulio žmonių užuominos, kad Tuminas vienas uzurpuos šią įstaigą, ir jokie kviesti režisieriai čia nesipainios. Tačiau atsitiko kitaip.
Rugsėjo 12 ir 13 dienomis scenoje pamatysime Jono Vaitkaus režisuotą Briano Clarko pjesę „Palaukit, kieno čia gyvenimas?” Vaitkus neslepia džiaugsmo, kad pakviestas, ir dar pirmas pakviestas padirbėti Mažajame teatre. Čia jis pasijuto atsidūręs tikrame teatre, kuriame puiki atmosfera, gera disciplina.
Brito Clarko pjesę režisieriui pasiūlė Nijolė Narmontaitė, pagrindinio – skulptorės ligonės Kler Harison – vaidmens kūrėja. Kler – stipri, aštraus proto, aistringa moteris ir darbui atsidavusi skulptorė po automobilio avarijos lieka visiškai prikaustyta prie lovos. Moteris siekia, kad ją išleistų iš ligoninės ir leistų numirti. Nors eutanazija kelia vis karštesnių diskusijų įvairiose šalyse, ypač katalikiškose, britų dramaturgas nedvejoja: žmogaus laisvė – svarbiausia. Vaitkus pripažįsta, jog pjesėje nėra daug vaidybinių momentų, tačiau vos perskaičius ją iškart apėmė jausmas – spektaklis suskambės. Narmontaitė nesiginčija, kad vaidmuo nepaprastai sunkus. „Įsivaizduokite mane, ekspresyvią, rankomis mostiguojančią, nenustygstančią vietoje, visą spektaklį nejudančią, nes gyva tik galva, – sako aktorė. – Aš, kaip Nijolė, nežinau, ką daryčiau tokiu gyvenimo atveju”. Užtat Narmontaitė nori, kad pjesė skatintų optimizmą, džiaugsmą kiekviena mums skirta minute.
Vaitkaus nuomone, pjesės finalas kaskart galėtų būti kitoks, priklausyti nuo žiūrovų, pasidalijusių „už” ir „prieš” žmogaus teisę garbingai numirti.
Kita rudens premjera, vyksianti rugsėjo 15-ąją, – Vilniaus mažojo teatro aktoriaus ir režisieriaus Sigito Račkio pastatymas pagal rusų dramaturgo ir prozininko Grigorijaus Gorino teatrinę fantaziją „Svifto namai”. Račkio režisuotas spektaklis, kuriame vaidina ir vyresni, ir jauni teatro aktoriai, perteiks senojo teatro, praeinančio gyvenimo ir besibaigiančios meilės nostalgiją, išeinančiųjų ir ateinančiųjų santykius. Tumino teigimu, šis darbas labai įdomus, režisūra – mozaikinė, žaisminga. Aktoriams pavyko atsiverti, nuoširdžiai suvaidinti spektaklį.
Spalį prasidės „Mažojo teatro pasakos” jauniesiems žiūrovams. Kiekvienas aktorius siūlys ir seks savo mėgstamą pasaką. Kas sekmadienį pasirodys po 5-6 artistus, kurie tuo metu nebus užsiėmę kitais darbais. Ir pasakos, ir pasakotojai keisis. Pasak Tumino, tai mobilus, nuolat pasipildantis spektaklis.
Vilniaus mažasis teatras jau kalba apie gastroles Lenkijoje, Sankt Peterburgo festivalį „Baltijskij dom”, laukia atvykstančių svečių, o Tuminas atsisako darbo svetur ir žada šiemet kurti tik namie.