Rugsėjo 10-oji tarptautinė savižudybių prevencijos diena, šiais metais pasaulyje ji bus minima ketvirtąjį kartą. Per tą laiką Lietuvoje ėmė mažėti savižudybių skaičius: nuo beveik 47 iki 39 šimtui tūkstančių gyventojų. Nepaisant to, Lietuvoje žmonių nusižudo kelis kartus daugiau negu Vakarų Europos šalyse.
Jaunimo psichologinės paramos centras, kurio vienas iš pagrindinių tikslų yra savižudybių prevencija, šią dieną norėtų atkreipti dėmesį į nusižudžiusių žmonių artimuosius, kuriems reikalingas visuomenės supratimas ir palaikymas. „Turime dėti visas pastangas, kad savižudybių įvyktų mažiau, tačiau taip pat neturėtume užmiršti ir tų žmonių, kurių artimieji nusižudė ” – sako psichologė-psichoterapeutė ir Jaunimo psichologinės paramos centro vadovė dr. Kristina Ona Polukordienė.
„Artimųjų pasirinkimai kartais pranoksta viską, ką galėjome įsivaizduoti blogiausio. Vienas tokių žingsnių yra savižudybė. Niekas nėra apsaugotas nuo tokios dramatiškos patirties. Bet kiekvienas, tai išgyvenęs, turėtų būti apsaugotas nuo tylėjimo, nesupratimo, gėdos, nesibaigiančio skausmo, kančios, kaltės, slegiančių jausmų sumaišties, – kad teko tai išgyventi”, – rašoma JPPC skelbime, skirtame nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Jaunimo psichologinės paramos centras jau keli metai teikia paramą nusižudžiusiųjų artimiesiems. JPPC psichologai nemokamai konsultuoja visus, išgyvenusius artimo žmogaus savižudybę, čia taip pat vyksta savitarpio paramos grupės susitikimai. Šią veiklą remia Vilniaus m. savivaldybė ir Švedijos fondas „Carnegie Social Initiative”.
„Nors savo sūnaus niekada neužmirštu, jis mano mintyse lyg ir egzistuoja šalia kiekvieną minutę, tačiau aš toliau gyvenu pilnavertį gyvenimą. Paramos grupės dalyvių ir vadovų dėka aš pasijutau laisvesnė, atsirado noras sukurti kažką gražaus”, – kalba JPPC veikiančios nusižudžiusiųjų artimųjų savitarpio paramos grupės dalyvė Nijolė.
Kiekviena savižudybė itin skaudžiai paliečia 5-7 nusižudžiusiojo aplinkos žmones, neretai ir daugiau. JPPC psichologo Pauliaus Skruibio teigimu, nusižudžiusiųjų artimuosius dažnai slegia klausimas, kodėl jiems brangus žmogus žengė tokį žingsnį, kaip išgyventi atsiradusį kaltės jausmą. „Neretai artimieji jaučia gėdą, dėl to, kad savižudybė įvyko jų šeimoje. Gėda bei nepalankus visuomenės požiūris į savižudybę tampa kliūtimi kalbėti apie šiuos sunkius išgyvenimus. Tai apsunkina gedėjimą ir be pagalbos iš šalies gali būti labai sunku atsitiesti”, – kalba jis.
„Po artimo žmogaus mirties, kai lieki vienas su savo mintimis, kai vidų užpildo prieštaringi jausmai, norisi vieno, kad tave išklausytų. Nereikia paguodos ar užuojautos, svarbiausia, kad aplinkiniai nebijotų klausti apie tai, kas atsitiko ir išklausytų. Galimybė pasikalbėti su kitais, o ne šeimos nariais, palengvino kančią. Šią galimybę atradau nusižudžiusiųjų artimųjų paramos grupelėje”, – pasakoja Vita. Ji sako, kad nėra dienos, kai neprisimintų nusižudžiusios sesers, nejaustų ilgesio, bet dabar sako jau galinti su tuo gyventi.
Daugelyje pasaulio šalių savižudybę išgyvenusiems žmonės ne tik rekomenduojamos psichologo konsultacijos, bet ir savitarpio paramos grupės. Deja, Lietuvoje tokios pagalbos galimybės yra labai ribotos ir dažniausiai nusižudžiusiųjų artimieji tinkamos pagalbos nesulaukia.
„Siekiant suteikti psichologinę paramą nusižudžiusiųjų artimiesiems susiduriama su keliomis problemomis. Pirma – tokią specializuotą pagalbą ne visada gali suteikti psichikos sveikatos įstaigos, taigi šios pagalbos trūksta. Antra – žmonės vengia kreiptis pagalbos, manydami, kad įveiks sunkumus patys, siekdami kuo greičiau viską užmiršti. Tačiau tokia taktika retai pasiteisina – slopinami jausmai ir prisiminimai kaupiasi ir dar labiau apsunkina nusižudžiusiųjų artimųjų savijautą”, – teigia P.Skruibis.
„Po vyro savižudybės stengiausi negalvoti apie tai kas įvyko, uždraudžiau visiems kalbėti šia tema, kurį laiką gyvenau taip, tarsi jis būtų išvykęs. Po penkių mėnesių man prasidėjo panikos priepuoliai pradėjau bijoti artimųjų, ypač sūnaus ligų ar net mirties. Tada ir supratau, kad turiu kreiptis pagalbos”, – pasakoja savo kelią į nusižudžiusiųjų artimųjų paramos grupę Rūta.
Ji sako, kad vyro savižudybę padėjo pripažinti dalyvavimas savitarpio paramos grupėje. Išgyvenusi daugybę jausmų – liūdesį, ilgesį, baimę, gėdą, pyktį, šiandien ji sako galinti gyventi toliau.
Šiuo metu Lietuvoje yra vos kelios nevyriausybinės organizacijos, kurios teikia psichologinę paramą savižudybę išgyvenusiems žmonėms. Vilniuje tokią pagalbą teikia Jaunimo psichologinės paramos centras bei Švento Kryžiaus namai, dar kelios organizacijos veikia Kaune ir Telšiuose.
JPPC yra išleidęs knygą „Draugo laiškai II. Netektys”. Joje kalbama apie tai, kas gali padėti išgyvenant netektis, tarp jų ir savižudybę. Knygą galima įsigyti knygynuose arba parsisiųsti iš JPPC svetainės http://www.jppc.lt.
JPPC veiklą vykdo nuo 1993 metų, didžiausią dėmesį ši organizacija skiria krizių ir savižudybių prevencijai. JPPC organizuoja „Jaunimo linijos” (8 800 28888) veiklą Vilniuje, centre dirba psichologai, vyksta psichoterapinės grupės.