Šiandien 17.30 val. Klaipėdoje, Žvejų g. 2/1, atidaroma Žemaitijos dailininkų sąjungos parodų galerija. Pirmojoje jos ekspozicijoje bus galima išvysti Aleksandro Ilginio tapybą, Raimundo Urbono keramiką, Nijolės Steckienės odos gobelenus, Vytauto Karčiausko ir Sergejaus Plotnikovo mažosios metalo plastikos kūrinius.
Veiks etnostudija
Galerijoje bus galima susipažinti su Žemaitijos regione dirbančių menininkų darbais. Per metus numatoma surengti apie 15 tapybos, juvelyrikos, mažosios skulptūros, grafikos, keramikos parodų. Netrukus Žemaitijos dailininkų sąjungos būstinėje ketinama atidaryti ir Etnokultūros studiją, kurioje stūksos keramikos žiedimo staklės ir bus tona molio.
„Ir bet kuris žmogelis iš gatvės galės pamėgint pirmąkart gyvenime išžiesti kokį molio „balvoną” ar pripuolęs prie molberto pasijusti impresionistu”, – galerijos idėjomis dalinosi Žemaitijos dailininkų sąjungos (ŽDS) pirmininkas, tapytojas Aleksandras Ilginis.
„Žemaitijos dailininkų sąjunga yra vienas iš 36 visoje šalyje veikiančių Žemaičių kultūros draugijos skyrių. Sąjungos nariu gali tapti profesionalus kūrėjas ar tautodailininkas, bet kokios tautybės ar religinių pažiūrų žmogus, besidomintis Žemaitijos krašto praeitimi, puoselėjantis jo kultūrą ir tradicijas”, – teigė pirmininkas.
„Skirkim žemaitiškus blynus nuo žemaičių. Mes niekuo nesiskiriame, esam įleidę šaknis šitame krašte, turime savo trobą ir norime, kad mūsų vaikai neužmirštų papročių ir, svarbiausia, – nebijotų kalbėti gryna protėvių kalba. Tiesa, dailininkai – ne literatai, ne tie žmonės, kurie atgaivintų tą kalbą. Dailės kalba – universali, mes vaizdais galime parodyti, kaip veikia tos Žemaitijos „aukštumos”, – sakė A. Ilginis, pats papuošęs ŽDS būstinę paveikslu „Vėjas laukuose”.
„Stengiuosi išsaugoti žemaičių dailės tradicijas, tą manierą, kuria buvo dažomos dar archaiškos skrynios. Dailėtyrininkai tokį žemaitišką tapybos stilių ir spalvinį koloritą įvardija itin ekspresyviu žodžiu – „siutas”, – kalbėjo autorius.
Smalsūs ir nuoširdūs
Pašnekinus porą būstinėje prie apdailos darbų triūsiančių savanorių, paaiškėjo, kad jie – taip pat būsimos pirmosios ŽDS parodos autoriai.
Tapytojas Kostas Žuolys ką tik grįžo iš Skandinavijos, kur sakė tapęs emocingus gamtos etiudus, tad juokais paklausiau, kuo žemaičiai panašūs į vikingus. Ar mene padeda kovinga kario dvasia?
„Padeda nuoširdumas ir jautrumas. Godumas pažinti. Smalsumas. Autentiška pasaulėjauta. Juk žemaičiai, išdidi padermė, keikėsi dievų vardais!” – sakė pašnekovas.
Skulptorius Sergejus Plotnikovas parodoje eksponuos animalistinius darbus. „Tema man labai artima, ji galbūt viena iš rimčiausių ir seniausių sričių, nes gyvūnus vaizdavo graikai, romėnai. Neužtenka perprasti gyvūnų anatomiją. Įsivaizduokit, piešiant žmogaus portretą, galima „patempt” veidą ar užriest nosį, ausis, o pabandykit raganosiui ar lūšiai nupiešt komišką grimasą ar ne taip pasukti ausį!” – juokavo pašnekovas.
„Barbariška” dvasios jėga
ŽDS galerijos iškabą sukūrė žemaitis dizaineris profesorius Algirdas Jazbutis. „Ne visi žino, jog joje vaizduojama patranka primena gal šlovingą mūšį, kai prie Latvijos sienos 1 500 žemaičių sumušė 15 000 švedų kariuomenę, gal – 1236 m. Saulės mūšį. Arba 1260 m. Durbės mūšį prieš kryžiuočius, po kurių ne tik žymiai išsiplėtė žemaičių valdos, bet ir Lietuva tapo jūros valstybe…” – mąsliai sako A. Ilginis.
ŽDS kronikininko, istoriko Vacio Vaivados paklausėme, kas, jo nuomone, geriausiai nusako žemaičių būdą.
„O kas slypi Pilėnuose, kai dėl laisvės nepagailėta gyvybės, – klausimu atsako pašnekovas. – Jei žiūrėsim į kaimo žmonių gyvenseną, artumą, mes įžvelgsime tokių įdomių dalykų, kokių neišvysi didžiausiuose miestuose, kurie save laiko civilizacijos lopšiu! Ir nebūtina baigti universitetų, kad pamatytum tas neįkainojamas tautos vertybes ir gyvybingumą. Man gražu, kad žemaičiai ketina jomis pasidalyti su kitais”.