Vieną paskutiniųjų rugpjūčio vakarų tradicinis renginys „Placdarmas – 2006” sukvietė poetinio žodžio auksakalius iš visos Lietuvos. Mažajame bunkeryje vyko poezijos skaitymai, akomponuojant pagarbiai ošiančiai jūrai, o sutemus renginį monospektakliu „Urvinis žmogus” praturtino Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas.
Garbingos kapeliono pareigos šįkart buvo patikėtos filosofei Nidai Vasiliauskaitei. Ji perskaitė komunikatą, kuriame sarkastiškai sakoma: „Kad galėtume būti poetais ar filosofuoti, neturime kitos išeities, kaip tik statytis įtvirtinimus ir rinktis placdarme”.
Bardai, tarsi norėdami apibrėžti savo vaidmenį pragmatiškoje, dvasingumo atžvilgiu nukraujavusioje visuomenėje, įvardijo save ir angelais, ir samurajais, ir ikonų tapytojais, ir kretinais… Bet klausytojų pašaliečių saujelei, drauge su skaitovais patyrusiai katarsį, gėrį ir blogį, šventą džiaugsmą ir šėtonišką nusivylimą, šis taurios minties turnyras tapo „kanalu” kolektyvinei pasaulėjautos patirčiai. Esaties švytėjimu. Poetai tikrai nepriminė „žaidžiančių šachmatais anoniminių vienišių minios”, kaip viename savo eilėraščių ironizavo uostamiesčio poezijos viltimi vadinamas Jurgis Raudžius.
Pašnekinome keletą renginio dalyvių: poetus Gintarą Grajauską, Daivą Molytę-Lukauskienę ir Arūną Spraunių.
Išbandyti mūšio lauke
Kodėl susitikimo vietos pakeisti negalima?
Gintaras Grajauskas: „Galima, kodėl gi ne. Tik kad nelabai norisi. Visokių pasiūlymų jau būta – kad ir skaityti poeziją vieno tokio potencialaus rėmėjo viešojo maitinimo fabrikėlyje. Visgi pasirinkome mums įprastesnes dekoracijas – bunkerį oficialiame nudistų pliaže. Jaukiau kažkaip. Eilėraščiai su spirgais ir grietine mums pasirodė šiek tiek pernelyg egzotiška.
Kodėl ne visi norintys patenka į „Placdarmą”?
Keistas klausimas – kodėl ne visi… Netgi į Seimą, ir tai ne kiekvienas mulkis patenka. Taip jau yra ant svieto – norinčiųjų visąlaik gerokai daugiau, negu galinčiųjų. Kriterijų – jei nekalbėsim apie tokią subjektyvią ir miglotą sąvoką kaip tekstų kokybė – nėra daug. Beveik natūrali atranka: kas sugeba ištverti tą skautiškai bohemišką atmosferą pernelyg nesiskųsdamas, tas gali tikėtis kvietimo ir kitąmet. Paprasta atestacija. Kaip sakė berods Kutuzovas – „provierka bojem”.
Kodėl nesikviečiat kolegų iš užjūrio?
Bijom, kad neišlaikys minėtosios atestacijos. Žinoma, taip pat dar bijom ir konkurencijos – juk niekam jau seniai nebe paslaptis, kad visi geri rašytojai – Coelho, Denas Brownas, Schwarzeneggeris, Stasė Marija Rapoport ir kt. – gyvena ne Lietuvoje. Ir teisingai daro.
Kokie labiausiai sukrečiami skaitymai Tau įsiminė?
Visi iki vieno buvo istoriniai ir sukrečiantys. Nes neatsimenu nė vieno „Placdarmo”, po kurio mes, organizuojantys sambūrį, nebūtumėm nuoširdžiai atsižegnoję – viskas, gana, šitas buvo paskutinis. Ir taip – visus septynerius metus. Kai pagalvoji, iš tiesų sukrečia…
Ar aš teisingai pastebėjau, jog klaipėdiečiai išsiskiria siurrealistiniu sarkazmu, aštria ironija, ir kaip paaiškintum šį reiškinį?
Teisingai pastebėjai. Tik patikslinčiau – labiau autosarkazmu ir autoironija. Tai visiškai natūralus, netgi, sakyčiau, dėsningas reiškinys – jie organizuoja „Placdarmą”… Va, išvažiuoja visi dalyviai po eilinio Placdarmo, o klaipėdiečiams kas lieka? Autosarkazmas, autoironija ir teritorijos tvarkymas.
Kokie debiutai buvo verti dėmesio? Ar tie skaitymai dzotuose būna kam nors starto aikštele į viešumą, pripažinimą, pirmą knygelę ir pan.?
Žinoma, dalyvavimas „Placdarme” savaime nesuteikia kokio nors literatūrinio rango – bet debiutantų, vėliau sėkmingai išleidusių pirmąsias knygas ir surandančių savąją nišą lietuvių literatūroje, šiame sambūryje gausu. O ir ne vien debiutantų – vienas „Placdarmo” senbuvių, čia susiradęs nemenką savosios kūrybos gerbėjų būrį, poetas Gintautas Dabrišius – šiemet tapo „Poezijos pavasario” laureatu. Tai, žinoma, nėra taisyklė, veikiau tiesiog paliudijimas, jog mūsų subjektyvioji atranka dažniausiai pasirodo besanti ganėtinai objektyvi, o neretai ir gerokai operatyvesnė už oficialiąją literatūros kritiką.
Kokių pakraipų, profesijų, „plauko” tie poetai būna?
Pačių įvairiausių – nuo bitininko iki viešųjų ryšių specialisto, jei klausi apie darbus, kuriais uždirbama duona. Įvairuoja ir amžius, lytis, visuomeninis statusas. Pakraipomis kažkaip nepasidomėjau – bet kokių nors įspūdingų perversijų neužfiksuota. Bene vienintelis dalykas, akivaizdžiai siejantis visus poetus – geri tekstai.
Turime ir atskirą ložę – „Placdarmo” kapelionų. Joje vyrauja prozininkai, kultūrologai bei filosofai. Deja, jau kelinti metai „Placdarmas” prasideda tylos minute – šiemet ja buvo prisiminti sambūrio kapelionai a.a. Jurgis Kunčinas ir Gintaras Beresnevičius.
Pajūrio kronikos
Daiva Molytė – Lukauskienė: „Placdarmas” žavus demokratiška aplinka, nuoširdžiu, paprastu bendravimu su senais bičiuliais ir naujais pažįstamais, tarp kurių daug jaunų žmonių. Kasmet suplūsta skirtingas srautas skaitytojų ir klausytojų, tai galimybė paklausyti autentiško poeto balso kareiviškame bunkeryje, kai už nugaros ošia Baltijos jūra.
Aš rašydama ieškau sąlyčio taškų poezijoje ir dailėje, galiu drąsiai išsakyti savo poziciją. Visa, kas egzistuoja aplink mus, yra tam tikro kūrybinio proveržio atspirties taškas. Kiti tai vadina įkvėpimu.
Neskirstau poezijos į aukštąją elitinę ir „žemąją” populiariąją, vyrišką ir moterišką. Šalia profesionaliosios kūrybos egzistuoja kičas ir grafomanija, tačiau skirtinga ir grožio samprata bei vertinimo kriterijai”.
Šamano liturgija ir šizofrenijos priepuolis
Kodėl poetai slepiasi dzotuose, užuot išėję į aikštes, tribūnas?
Arūnas Spraunius: Slėpynės – viena paskutinių (gal ir paskutinė) poetų PJ („pijaro”) galimybių; tai maždaug viskas, ką pavyko išsaugoti iš stovėsenos pranašo poza (tiesą sakant, nežinau, kokia ji, bet kad tokios esama, teigė simbolistai Verlenas, Rembo).
Ar naudojate kokias technikas, išlaisvinančias pasąmonės veiklą?
Žinau vieną triuką, aktyvinantį pasąmonės veiklą – tai šizofrenijos priepuoliai. Kai kada pavyksta tą pasitelkti. Poezijos rašymas man – šamano liturgija su biatlono ir autogeninės treniruotės elementais (tik reikia po ilgos savistabos pasirinkti rūbelius, skatinančius įkvėpimą – geriausiai tinka triko; bet tai asmeniška, kitus gali įkvėpti kiti aksesuarai – pelerinos, stalo įrankiai, artimieji…).
Jūsų eilėraštis apie vonią psichoanalitikę buvo tiesiog juoko terapija… Sunku patikėti, kad poetai, išeinantys į metafizinius tyrus, apsivalantys poezija, galėtų kreiptis pagalbos į analitikus. Bet ar rašymas nėra savotiškas dvasios ekshibicionizmas?
Teigiate, jog poezija yra balsas tyruose ir esate absoliučiai teisi – į dešimtuką, kaip sakoma. Tik papildyčiau – poezija yra balsas tyruose, tire ir tyrelėje. Jei visai rimtai – t.y. pati asmeniškai tuo tikite – teigiate, jog vonia yra psichoanalitikė, gali būti, turite literatės duomenų.
Ir vėl pataikėte – tikrai taip, poezija yra išsivalymas, dvasios „liuosuojamieji”, todėl labai rekomenduotini turintiems dvasios užkietėjimo (sukietėjimo) problemų – maždaug taip pat, kaip daržo kasimo darbai ar šienavimas rankiniu būdu rekomenduojamas paranojikams.
Ekshibicionizmas, žinokit, yra baisus žodis, daugiau niekada niekada jo nesakykit.
Esate poetas iš prigimties ar gyvenimo mėsmalė tokį padarė? Ar Jums poezija yra likimas, galimybė pasijusti tautos vedliu, misionieriumi, suteikianti gilesnių įžvalgų?
Aš nežinau, kas yra gyvenimo mėsmalė, todėl ir nežinau, kas mane padarė.
Jo, jo, poezija – tai likimas, very very likimas. Ką tvirtina mano kolegos – nežinau. Mes nesikalbam.
Taip, poezija misionieriškai siekia atverti pasaulio grožį ir reiškia estetines filosofines įžvalgas (kaip gražiai pasakyta – nežinojau, kad taip galima). Šiaip ar taip, yra žmonių, kurių gyvenimas – vis tiek karnavalas. Pašoksim, brangioji?
P.S. Štai tokie tie poetai, eiliavę: „Jūra, valdyčiau tavo kūną kaip sąskaitą Šveicarijos banke”.