Šiandien žiūrovų teismui pristatomos kino festivalio „AXX. Grožis ir geismas” dviejų finalinių pilno metražo filmų premjeros – Kęstučio Gudavičiaus „Keturios susikertančios tiesės” ir Emilio Wėlyvio „Zero”.
Skaitytojams pristatome vieną iš šiandieninių herojų – klaipėdietį, 27-erių metų kino kūrėją Kęstutį Gudavičių.
Prieš penkerius metus baigęs televizijos ir kino režisūros specialybę Lietuvos muzikos akademijoje jis „įklimpo” į televizijos režisūrą. Jo fantazijos produktas – laidos „Orbita”, „ZbTV”, „Panelės TV”, „Lietuvės garbė” ir kt.
Trumpametražinius vaidybinius, dokumentinius, reklaminius, propagandinius, rimtus ir nelabai filmus K. Gudavičius kurti pradėjo 1998-aisiais.
Šiandien startuojant pirmajam pilno metražo jūsų filmui galima teigti, jog festivalis AXX atrado režisierių Kęstutį Gudavičių. Ką jūs atradote šiame festivalyje?
Daug darbo. Taip pat ir erdvės saviraiškai, žinoma. Festivalis suteikė galimybę pateikti savo filmus žiūrovams kone visoje Lietuvoje. Bei pagrindines sąlygas kurti. To ir tereikia.
Kai žinai kad turėsi auditoriją, kraujas verda, eini ir darai. Kinas skirtas žiūrovams. Kita vertus, kelias kurti kelis iš eilės mažabiudžetinius filmus nėra lengvas.
Kritiškas žiūrovas reikalauja kokybės, o ją pasiekti reikia ir lėšų ir tam tikrų kūrybinių pastangų – „mokėjimo suktis iš situacijos”. Tačiau nusprendžiau, kad geriau jau daryt, negu kad nedaryt.
Festivalio moto: „Grožis ir geismas”. Ką reiškia šios sąvokos asmeniniame jūsų gyvenime ir kūryboje?
Pačios sąvokos „grožis” ir „geismas” mano gyvenime egzistuoja ir vartojamos pagal paskirtį.
Grožio pilna visur. Džiaugiuosi galimybe jį pamatyti dažniau ir kitur nei įprasta. Geismas man taip pat nesvetimas. Patikusios merginos už plaukų iš gatvės į automobilį netempiu, bet atitinkamas reakcijas organizme ji iššaukia.
O šiemet pernelyg dažnai vartojamas šis žodžių junginys dabar reiškia ir kažko gražaus apibūdinimą ir, tam tikrais atvejais, keiksmažodį.
Keliais etapais vykusiame festivalyje įveikėte nemažą konkursą. Kokie kino kūrėjų konkurencijos užkulisiai?
Iki įprastų teatro intrigų mums dar toli. Bet sparčiai vejamės. Tokio kino, kokį kūrėme šiame festivalyje – jauno, dar besiformuojančio, eksperimentinio, vertinimo kriterijus buvo oficiali ir neoficiali žiūrovų reakcija. Mes, kūrėjai, į šį procesą nesikišome.
Įkėlus koją į oficialiąją, valstybės finansuojamą kino sistemą, intrigų netrūksta. Visur, kur kvepia pinigais, jų yra.
Metų pradžioje drauge su grupe jaunų kino režisierių paskelbėte kino manifestą. Kas po to pasikeitė?
Manifestas yra priemonė diskusijai. Paradoksas, bet šiuo metu susiklosčiusi situacija nebetenkina jau nei vieno kūrėjo. Nei „senosios gvardijos”, nei „jaunųjų – nepakančiųjų”.
Trūksta nacionalinio kino politikos. Strateginės vizijos, kam jis turėtų būti skirtas. To pasekmė – amžinais, skandalais apipainiota kasmetinė pinigų dalyba, tampa nemaloniu išbandymu visiems.
Mūsų paskelbtas manifestas tai reakcija į situaciją, su orientacija veikti. Juo mes identifikavomės, kaip tam tikra kino kūrėjų dabarties kartos dalis ir paskelbėme principinius mus vienijančius kino, kaip progresyvaus meno, suvokimo kriterijus.
Reikia žinoti, kad niekas neįvyksta staiga. Kalbėdami, diskutuodami, kurdami, mes formuojame atmosferą pokyčiams. Joje neišvengiamai įvyks ir patys pasikeitimai. Situacija, beje, jau keičiasi.
Kino manifestą lydinčiame savo CV teigiate, kad „kinas turi ne tik linksminti, suteikti pramogą, bet ir subtiliai analizuoti skausmingus mūsų dabarties reiškinius”. Kokie „skauduliai” jus labiausiai jaudina?
Savo filmuose aš bandau derinti pramogą ir „siunčiamą žinutę” žiūrovui. Pradedu nuo paprastesnių temų – žmonių tarpusavio santykių. Tai, mano giliu įsitikinimu, kai kuriems žmonėms yra neįveikiama nežinomybė.
Todėl visi festivalyje AXX pristatyti jūsų filmai analizuoja poros santykius?
Šis festivalis man susiklostė kaip trijų filmų seka. Todėl, visame triptike ir narpliojau daugiau mažiau tą pačią temą.
Nežinau, gal man tik taip atrodo, bet mano manymu, dažnai žmonės, nemoka elgtis vienas su kitu. Elementariai bendraujant daromos baisios klaidos, kad net negali žmogus tylėt. Nepuoselėju iliuzijų, kad mano pamąstymai atvers žmonėms akis, bet labai tikiuosi, kad kažkoks žmogėnas besijuokdamas iš mano filmo personažo staiga užspringtų ir nutiltų atpažinęs jame save.
Įdomu, galbūt šios kino poros turi realius prototipus gyvenime?
Įvairiai čia. Kone viskas yra išgalvota, tačiau visos išgalvotos situacijos turi realias atspirtis gyvenime.
Rengdamasis filmui „Keturios susikertančios tiesės” domėjausi įvairiausių žmonių skyrybų priežastimis, jų būdais. Surinktą medžiagą analizavau, sisteminau, supaprastinau iki kelių bazinių problemų ir viską sukoncentravau į šį filmą.
Taigi, galima sakyti, jog konkrečių porų nėra, arba, kad šiose porose užkoduota plati mūsų tautos dalis.
„Keturios susikertančios tiesės” praturtintos iki šiol jūsų filmams nebūdingais „mistinio trilerio” ir „magiško realizmo” elementais. Kaip paaiškintumėte šį savo stilistinį posūkį?
Kino nešama žinutė lengviau pasiekia adresatą turėdama pramoginį įpakavimą. O čia yra erdvė pasireikšti kūrybai. Maišydami komedijos, trilerio ir magijos žanrus visi mėgavomės teikiamomis galimybėmis pakliedėti, pafantazuoti, siekėme maksimaliai išraiškingai parodyti tam tikrus epizodus.
Magija ir burtai – tai tokia kino erdvė, kur vizualika galima pabandyti nurauti stogą žiūrovui. Tai juk taip smagu.
Ar tiesa, kad jūs, operatorius Vilius Mačiulskis ir dailininkas Nerijus Narmontas visi esate klasės draugai. Kada, kaip ir kodėl pradėjote drauge kurti kino filmus?
Mes su Viliumi iš ties buvome klasiokai. O Nerijus yra jaunesnis kito mūsų klasioko Evaldo brolis. Evaldas taip pat prisidėjo, kuriant filmo animacinę dalį.
Su Viliumi kurti pradėjome dar studijų laikais. Per kelis metus tiesiog pavyko smarkiai bendravimo nenutraukti.
O ilgametė pažintis tiesiog padeda vienas kitą geriau suprasti, pasitikėti. Filmavimo aikštelėje, tai labai reikalinga.
Sukūrėte pirmą pilno metražo filmą. Kas toliau?
Poilsis. Nepastebėjau, kaip ruduo atėjo. Vasara buvo trumpa ir darbinga. Po to kibsiu į darbus, bei tvarkysiuosi savo asmeninio gyvenimo problemas. O sukilus kino badui, ieškosiu galimybės kurti toliau.