Šiemet bus priskinta dvigubai mažiau obuolių
Lietuvoje išliko tik apie tūkstantį hektarų verslinių sodų. Normalaus derlingumo metais iš jų priskindavo po 10-12 tūkstančių tonų vaisių. Specialistų skaičiavimais, šiemet pirkėjų stalui bus parduota tik apie 5-6 tūkstančius tonų. Dėl kur kas menkesnio derliaus ir, aišku, mažesnių pajamų sodininkai kaltina ne tiek nepalankias gamtos sąlygas, kiek valstybės biurokratų nenorą taisyti savo klaidas.
Skaudūs akibrokštai
Tie, kurie turėjo nuo seno įsirengę laistymo sistemas, šiemet nepatyrė skaudžių sausros padarinių ir galėjo pasipuikuoti puikiu derliumi, nes saulės ir šilumos buvo per akis. Tačiau pasitaikė ir taip, kad net turėdami brangius lietinimo įrenginius sodininkai su siaubu žiūrėjo į džiūstančius medžius, krentančius nesubrendusius vaisius ir nieko jiems negalėjo padėti. Akivaizdžiausias tokio absurdo pavyzdys – Alytaus rajone įsikūrusi bendrovė „Luksnėnų sodai”. Bendrovės direktorė Elena Žilinskienė „Kauno dienai” aiškino, kad nuo pat pavasario ne tik rajono Savivaldybėje, Žemės ūkio ministerijoje, bet ir Seime ėjo kryžiaus kelius, bet iš lietinimo sistemos neišvarvėjo nė lašas vandens.
„Nuo seno galioja Vyriausybės nutarimas, kad melioracijos įrenginiai gali priklausyti žemės naudotojui, o siurblinės – valstybei. Nuo seno, net už 4 milijonus rublių, buvo išvedžioti lietinimo vamzdžiai, kuriais buvo galima palaistyti apie 24 hektarus žemės. Dėl to mes specialiai, net tolokai nuo pagrindinės bazės, ant Daugirdėlių ežero kranto, pirkom žemę ir ten įsiveisėm jauną sodą. Nusipirkom ir brangią laistymo įrangą, bet negalime ja naudotis, nes neturime siurblinės. Tiesa, ji stūkso ant ežero kranto, bet yra Alytaus rajono savivaldybės žinioje. Taigi visos pastangos nuėjo, kaip sakoma, šuniui ant uodegos. Prirašėme kalnus raštų, bet visi valdininkai, „apsiginklavę” nelemtuoju Vyriausybės nutarimu, tvirtino, kad siurblinės mums parduoti negali. Gali bent metams išnuomoti, bet tai mūsų netenkina, nes, norėdami gauti ES struktūrinių fondų paramą, privalome turėti nuosavą siurblinę”, – „Kauno dienai” tvirtino E.Žilinskienė, pridūrusi, kad žūstantį jauną sodą šią vasarą beviltiškai mėgino gelbėti iš statinių atvežtu vandeniu.
Vienam bulves auginančiam ūkininkui šiemet valdžia neleido laistyti žūstančio derliaus tik dėl to, kad ežere nenusektų vanduo. Biurokratams visai nesvarbu, kad ūkininkas iš paskutiniųjų įsigijo lietinimo sistemą, o kai ja galėtų efektyviai pasinaudoti, pasirodo, kad negalima. Reikia laukti lietingesnių metų, kada pakils ežero vanduo? Toli gražu ne visiems įkandama tokia valdininkų „logika”.
Nespėta atsigauti
Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos” prezidentė Vitalija Kuliešienė, apibendrindama asociacijos ūkinę veiklą, pasakė, kad šiemet „negalima varyti Dievo į medį”, nors sodų derlius, lyginant su pernykščiais rezultatais, bus perpus mažesnis. Vadinasi, atitinkamai bus mažiau ir pajamų, tačiau sodininkai vis dar negali atsigauti po 2004 metų nelaimės. Tada pavasarį buvo tokios pražūtingos šalnos, kad liko vos 10 procentų derliaus. Norėdami išgyventi sodininkai ėmė paskolas, kurias dabar bankams labai sunku sugrąžinti.
Ūkine sėkme nesidžiaugė ir bendrovės „Žiežmarių sodai” direktorius Jurgis Jonas Bajoras. Dėl sausros užderėjo gana smulkūs obuoliai, kurių dalis vasarą nukrito. „Gaila žiūrėti, kaip dabar byra antaniniai bei kiti rudeniniai ir net žieminiai obuoliai. Krituolius tenka pusvelčiui atiduoti supirkėjams. Vasarą jaunas obelaites laistėme, kasdien sode iš statinių išpurkšdavome apie 20 tonų vandens. Kitu atveju, visi jauni medeliai būtų išdžiūvę”, – nelinksma patirtimi dalijosi J.J.Bajoras.
Sodininkai kasmet skundžiasi produkcijos realizavimo problemomis. Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos” prezidentė Vitalija Kuliešienė „Kauno dienai” tvirtino, kad lietuvišką produkciją nenoriai priima parduoti didieji prekybos tinklai, kurie bevelija į lentynas padėti lenkiškus ar iš kitų valstybių atvežtus obuolius. Šiemet labai sunku išlaikyti gerą prekinę išvaizdą, nes dėl sausros trūksta mikroelementų, pavyzdžiui, boro, todėl prie obuolių kotelių atsiranda nepageidautinos dėmelės. Sodininkams belieka tik pavydėti, pavyzdžiui, kaimyninės Lenkijos valstybės parama šiuo verslu užsiiminėjantiems savo piliečiams. Valstybės dotuojami ūkiai gali mažesne kaina pramušti nelygios konkurencijos užtvaras.
Pernai krituolius supirkdavo Vokietijos vaisių ir uogų perdirbimo įmonės, kurios gamina koncentruotas sultis. Mūsų vaisiai pakankamai rūgštūs, todėl šiam verslui labai tinka. Tačiau šiemet sudarytos sutartys tik su Lenkijos pramonininkais, kurie už krituolių kilogramą sutinka mokėti brangiau.
Kai kas gali paklausti, kodėl vietinių obuolių nesuperka Lietuvoje dirbanti bendrovė „Anykščių vynas”? Anksčiau vyndariai ir sulčių spaudėjai iš mūsų sodininkų supirkdavo beveik visus obuolių krituolius. Dabar kalbinami sodininkai tarsi nenori nieko žinoti apie tautiečius verslininkus, kurie linkę žaliavos atsivežti iš kitur, bet jokiu būdu neparemti saviškių. Anykštėnai tvirtina, kad žaliavos atsargų jau turi net keletui metų.
Briuselio rebusai
Nuo sausros išsilaikiusius obuolius dabar negailestingai purto rudeninės vėtros, kurios dar labiau menkina lauktas pajamas. Tikimasi sulaukti ES pagalbos, bet ją gauti ne visada paprasta. Lietuvos verslinių sodų asociacija „Vaisiai ir uogos” bei kiti žemdirbių atstovai į Žemės ūkio ministeriją jau senokai nusiuntė žinias apie jau patirtus ir dar laukiamus nuostolius. Prieš keletą metų nuo šalnų nukentėjusių sodų savininkai jau buvo gavę kompensacijų, nes tokias išlaidas galėjo skirti Vyriausybė. Dabar reikia griežtai laikytis iš Briuselio „nuleidžiamų” instrukcijų.
Nuostolių skaičiavimo metodika, kurią nustatė Briuselio komisarai, apima javus, vaismedžius, daržoves, uogynus. Manoma, kad ir šiemet Briuselis leis mūsų Vyriausybei padengti dalį nuostolių. Tačiau iki šiol neišspręstas rebusas dėl išdžiūvusių jaunų vaismedžių, kurių nuostoliai šiemet ypač dideli. Pagal iš ES atsiųstą metodiką, nuostoliai apskaičiuojami pagal praėjusių trejų metų derlingumo vidurkį. O kaip įvertinti žuvusių jaunų medelių nuostolius, kurie ankstesniais metais dar nederėjo? Apie tai sąjunginės instrukcijos nutyli.
Neliko uogų derliaus
Sodininkai augina nemenkus uogų plotus, kurie šią vasarą išdegė. Kai kurie uogų augintojai įsigiję derliaus nuėmimo kombainus. Šiemet ypač nukentėjo avietės, braškės, serbentai. Kooperatyvo „Juodoji uoga” nariai iš 900 ha ploto tepriskynė porą šimtų tonų uogų. Vidutinis derlingumas šalies serbentynuose būdavo po 3-4 tonas iš hektaro, o šiemet – 200 kilogramų. Šis, Biržuose įsikūręs kooperatyvas, šaldytas uogas parduoti veža į Vokietiją, Olandiją. Šiemet išvežta tik apie 60 tonų derliaus.
Šiemet kur kas menkesnis vaisų ir uogų derlius Lenkijoje, bet kelti supirkimo kainų niekas nežada. Mat kaimynų šaldytuvuose išlikę daug neparduoto pernykščio derliaus. Beje, šaldytų pernykščių uogų laiko ir Lietuvos sodininkai. Kai kurie iš jų kabinasi į gyvenimą skelbdami ūkius ekologiniais, kurių produkcija apie 30 procentų brangesnė. Tačiau netręšti, herbicidais nenupurkšti laukai subrandina kur kas menkesnį derlių.
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto specialistai tvirtina, kad sodų ir uogienojų derlius šiemet šalyje buvo labai nevienodas. Kai kur nuostoliai, lyginant su praėjusias metais, siekia 40, kitur – 60 procentų. Daugiausiai nuotolių skaičiuoja Šiaurės Lietuvos sodininkai. Nepaisant to, darbymetis soduose jau prasidėjo – skinami rudeniniai obuoliai, o antroje rugsėjo pusėje ateis eilė ir žieminiams. Tačiau šiemet labai sunku surasti sezoninių darbininkų, nes jau gerokai ištuštėjo anksčiau labai padėjusios darbo biržos. Kaip ir visada sodininkams tenka sugaišti daug laiko dėl biurokratinių reikalavimų, nes dėl laikino įdarbinimo sode tenka pildyti daugybę dokumentų.