Baigėsi vasara, baigėsi ir didysis atostogų metas. Sugrįžę į darbą dauguma žmonių pirmosiomis dienomis skundžiasi, kad sunku susikaupti, pradėti dirbti. Gyvena dar vasaros malonumų, kelionių įspūdžiais. Dažnas nenuveikia nė pusės to, ką paprastai padaro įprastomis darbo dienomis. Dalis žmonių tvirtina, kad juos apėmusi depresija. Kiti sako, kad poatostoginis vangumas neleidžia įsijungti į darbo ritmą arba juokaudami viršininkui pažada pradėti rimtai dirbti, kai praeis adaptacijos laikotarpis.
Psichoterapeutė, Kauno Centro poliklinikos Psichikos centro vadovė Vida Matulionienė teigia, kad poatostoginis sindromas iš tiesų yra ir reikia jį pripažinti.
„Jei atostogos trumpos, tai dažniausiai poatostoginio sindromo nebūna, – tvirtina V.Matulionienė. – Po vienos dviejų savaičių poilsio žmogus paprastai sėkmingai įsilieja į darbo ritmą, nes nebūna spėjęs atitrūkti nei nuo kolektyvo, nei nuo darbo įvykių. Jei atostogos ilgesnės – 4 savaičių, tai poatostoginis sindromas pasitaiko dažnam ir jis yra absoliučiai natūralus, nes grįžę į darbą iš naujo turime prisitaikyti ne tik psichologiškai, bet ir fiziologiškai”.
Psichologiškai tenka susitaikyti su tuo, kad nebegalime nuo ryto iki vakaro daryti, ką norime, kas mums patinka, bet turime dirbti dar ir tai, ką reikia, ir kartais ne visai malonius, bet būtinus darbus. Tas pats ir dėl fiziologijos: atostogaudami dažniausiai keliamės kitokiu laiku nei dirbdami, pasikeičia mūsų miego, valgymo ritmas. Todėl po mėnesio organizmas turi prisitaikyti jau prie kitokio – darbinio ritmo.
„Pirmoji pagalba – suprasti ir pripažinti, kad poatostoginis sindromas gali būti ir kad dažnam jis iš tikrųjų būna. Dėl nesmagios, nejaukios savijautos ar kaip kai kurie žmonės sako, depresijos nereikia kaltinti nei savęs, nei darbovietės, – teigia V.Matulionienė. – Reikia nusiteikti, kad po ilgesnių atostogų grįžus į darbą reikalingas prisitaikomasis periodas. Kartais būna, kad blogai besijausdamas žmogus pradeda galvoti, jog jis tinginys, nebenori dirbti, tačiau taip pasitaiko net ir didžiausiems darboholikams. Pastarieji per pirmas atostogų dienas neranda, ką veikti, arba suplanuoja griežtą darbotvarkę, o po gero mėnesio jie lygiai taip pat sunkiai prisitaiko prie darbo ritmo”.
Pasak psichoterapeutės, apie prisitaikymo sunkumus turėtų nepamiršti ir kolektyvas, nes būna, kad, vos sugrįžus pirmą dieną po atostogų į darbą, žmogų iš karto užgriūna kalnas užduočių ir problemų. Kiti kolektyvo nariai jau pamiršę, kaip jiems buvo sunku grįžti po atostogų, ir nebesupranta, kad tam tikras apsižiūrėjimo, adaptacijos periodas yra reikalingas.
V.Matulionienė pataria keletą dienų po atostogų skirti apžvalgai, pokalbiui su kolektyvu, planavimui naujų darbo metų, savo darbų tam tikram sudėliojimui, perspektyvų įvertinimui. Naudinga šviežiu, kartais kritišku žvilgsniu pasižiūrėti aplinkui ir pasikalbėti su žmonėmis: gali kilti naujų idėjų, naudingų ir pačiam žmogui, ir kolektyvui.
Po pirmosios darbo savaitės savaitgalį reikėtų praleisti besiilsint, užsiimant mielais, įdomiais dalykais. Tai būtų lyg atostogų pratęsimas ir palengvintų sugrįžimą į darbą. Jokiu būdu nepatartina pirmąjį savaitgalį pulti kapitaliai namus tvarkyti ar užsiimti panašiais darbais.
„Vieno recepto negali būti, nes žmonės yra skirtingi, – sako psichoterapeutė V.Matulionienė. – Tiesiog reikia nepamiršti, kad poatostoginis sindromas yra, apgalvoti, kaip pagal savo galimybes ir pomėgius jį sušvelninti”.