Nors rugsėjo pradžioje pasitaiko vasariškai šiltų dienų, tačiau naktys vis ilgėja ir vėsta – laikas ruoštis nuimti daržovių derlių
Pirmiausia gerai išvalykime ir išvėdinkime sandėliukus. Šiuos darbus atlikime taip, kad neliktų jokio daržovių ligų užkrato.
Maistui skirtos daržovės turi būti neperaugusios – vartojimo brandos fazėje, kai jos yra geriausios cheminės sudėties, skonio, aromato ir tinka laikyti žiemą arba kulinariškai perdirbti. Per anksti nuimtos daržovės blogai laikosi, neatsparios ligoms, jų blogesnė maistinė vertė.
Agurkams nepatinka šalnos
Pradėjus gelsti klevams, beržams, kaštonams ar liepoms, pažeme draikantis voratinkliams, išskrendant paukščiams, skubėkime nuimti šilumą mėgstančias daržoves: cukinijas, patisonus, moliūgus, aguročius, agurkus, pupeles, pomidorus.
Neplėškime nuo stiebo cukinijų, patisonų, moliūgų vaisių – nupjaukime juos, palikdami 5-7 cm ilgio kotelį. Jeigu nespėjo sunokti pupelių ankštys, nupjaukime stiebus, suriškime į ryšulėlius ir pakabinkime gerai vėdinamoje patalpoje.
Lauke auginamus agurkus skinkime ne visai užaugusius, nes po šalnų jie nebetiks nei rauginti, nei marinuoti.
Šaltis ir pomidorai
Vėsiu oru augančiuose pomidoruose sumažėja cukraus, todėl pablogėja jų skonis, pradeda pulti ligos. Ilgiau pabuvę žemesnėje nei +6 laipsniai temperatūroje, nuskinti pomidorų vaisiai blogai laikosi, nesunokę pradeda pūti. Tad verčiau skinkime ne visai užaugusius pomidorus (jie turi būti pasiekę bent 60 proc. normalaus dydžio) ir nokinkime šiltoje patalpoje.
Šaltu oru nuskintus pomidorus pamerkime porai minučių į 60-62 laipsnių karščio vandenį, kiaurasamčiu išgriebkime, nudžiovinkime ir padėkime nokti, sudėję į medines ar kartonines dėžes. Jos turėtų talpinti ne daugiau kaip 10-12 kg.
Jeigu auginome kelių skirtingų veislių pomidorus, nuskynę paskutinį jų derlių, pirmiausiai suvartokime stambių, mėsingų veislių, nes ilgiau laikant blogėja jų skonis, jie tampa rūgštesni. Ilgesniam laikymui geriau tinka smulkiavaisiai pomidorai, turintys stambesnius sėklalizdžius ir daug sėklų.
Visų veislių pomidorai geriau laikosi užaugę sausą vasarą.
Svogūnų pynė gali papuošti virtuvę
Rugsėjo pradžioje subręsta iš sėklų auginti svogūnai. Juos nurovę, gerai apdžiovinkime saulėje. Antraip jie blogai laikysis. Blogu oru nurautus svogūnus reikia džiovinti plonu sluoksniu paskleidus gerai vėdinamoje patalpoje. Geriausiai svogūnus rauti saulėtą dieną. Ta proga prisiminkime senolių oro spėjimus: jeigu vorai lenda iš lizdų ir pina naujus tinklus, bus šilta ir giedra, o jei voras tupi voratinklio viduryje – rytoj gali būti lietaus. Lietų pranašauja ir ant tvenkinio kranto tupinčios bei kvarkiančios varlės. Greitai prasidėsiantį lietų pranašauja susiglaudę žliūgių žiedeliai.
Svogūnus džiovinkime tol, kol jų išoriniai lukštai pradės šiugždėti. Maistui skirti svogūnai geriausiai laikosi nuo 5 iki 10 laipsnių šilumos temperatūroje, o sėklai skirtus svogūnus geriausiai laikyti šiltai (18-22 laipsnių), nes tuomet nebus žyduolių.
Sausas oras ir žema temperatūra trukdo ligoms plisti. Šiltai laikomiems svogūnams patalpos oras turi būti sausesnis, o šaltai – drėgnesnis. Svogūnai gerai išsilaiko gyvenamųjų namų rūsiuose, ypač jei į tą pačią dėžę įdedama keletas riekučių džiovintos duonos.
Švariai nuvalyti, supinti į pynes ir pakabinti vėsesnėje virtuvės vietoje svogūnai gerai laikosi, puošia patalpą.
Nelaukime, kol nudžius
Česnakus raukime, kai pradės vysti jų stiebai ir laiškai. Nelaukime, kol jie visai nudžius, nes tuomet sutrūkinėja viršutinis česnakų lukštas, o skiltelės blogai laikosi. Išdžiūvusius česnakų laiškus nupjaukime palikdami virš galvutės 3-5 cm ilgio kotelius. Česnakus laikykime taip pat, kaip ir svogūnus.
Porai dar gerokai paūgės, jei juos patręšime kompleksinių trąšų tirpalu.
Ankstyvąsias bulves, ypač tas, kurias buvome pasodinę daigintais gumbais, jau nukasėme, o štai skirtąsias žiemai pradėkime kasti rugsėjo pradžioje. Kasamų bulvių gumbai turi būti subrendę – jie lengvai atsiskiria nuo šaknų. Tokių bulvių žievė būna tvirta, nesilupa patrynus pirštais. Jos gerai laikosi žiemą, būna atsparesnės ligoms.
Bulvių maras
Esant normalioms meteorologinėms sąlygoms ankstyvųjų veislių bulves kartais pradedame kasti tik rugpjūčio pabaigoje, bet dažniausiai – rugsėjo pradžioje, vidutinio vėlyvumo – rugsėjo viduryje, o vėlyvąsias – rugsėjo paskutinį dešimtadienį.
Kai rugsėjį būna daug drėgmės ir šiltų dienų, bet šaltų naktų, pradeda plisti bulvių maras (fitoftorozė). Maras greitai sunaikina bulvienojus (ypač ankstyvųjų veislių, kurios neatsparios šiai ligai). Nuvytus bulvienojams, bulviakasio neatidėliokime, nes lietingu oru ligos užkratas nuo lapų greit patenka ant gumbų ir tuomet bulvės blogai laikosi. Nudžiūvusius bulvienojus nušienaukime, sugrėbkime ir išneškime iš lauko. Jeigu dirva nešlapia, nupjovę bulvienojus galime kurį laiką bulvių dar nekasti – leiskime sustorėti jų žievei.
Bulvės rūšiuojamos kasant
Nuo uogų gausos svyrančios šermukšnių šakos pranašauja lietingą rudenį. Tokiu atveju bulviakasį baikime rugsėjo viduryje, nelaukdami bobų vasaros.
Vėlyvųjų veislių bulvių brendimą paankstinkime nupjaudami bulvienojus. Žalius vėlyvesnių veislių bulvių bulvienojus pjaukime likus 7-10 dienų, o parudavusius – 2-3 dienoms iki kasimo. Ligotus bulvienojus sudeginkime, o pelenus išberkime į komposto krūvą ar paskleiskime ant dirvos.
Kasdami bulves, iškart jas rūšiuokime. Atrinkime sėklai 50-80 g svorio gumbus iš derlingiausių kerų. Jei rinksime tokio stambumo gumbus iš nukastų bulvių krūvos, nebūsime tikri, kad jie išaugo ne ligotame kere.
Anksčiausiai iškasami šakniavaisiai – burokėliai
Per anksti iškasti šakniavaisiai ilgainiui apvysta, pablogėja jų maistinė vertė. Peraugusieji praranda dalį maisto medžiagų, suskilinėja, užsikrečia ligomis.
Anksčiausiai nuimami burokėliai, nes virš dirvos paviršiaus kyšančią šakniavaisių dalį gali pažeisti 1-2 laipsnių šalnos, prasidedančios rugsėjo antroje pusėje.
Morkos, kurių šakniavaisiai pasislėpę dirvoje, atsparesnės šalnoms nei burokėliai.
Jos kasamos nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio. Blogai, jei burokėlius ir morkas nuimsime šiltu oru ir sudėsime iki 10-15 laipsnių įšilusius sandėliukus, nes šakniavaisiai juose apvys. Jei skubama kasti, tai geriau šiltu ir sausu oru nuimtus šakniavaisius laikyti laikinuose kaupuose – pridengti šiaudais ir užžerti žemėmis, kad nepermerktų lietus. Taip pat galima laikinai supilti į duobes, iškastas aukštesnėje sklypo vietoje. Šakniavaisius vis vien reikia uždengti šiaudais ir žemėmis. Atvėsus orams, šakniavaisiai perkeliami į gerai išvėdintą patalpą.
Žiemai dedamas morkas atidžiai atrinkime, nes muselėmis apniktosios pus ir apkrės kitas. Tas morkas, kurių lapai vegetacijos pabaigoje džiūvo, apvelkime kreida (1 kg kreidos/50 kg morkų).
Pasirūpinkime kompostu
Iš įvairių organinių atliekų pasigaminkime puikios kokybės trąšos – komposto. Dėkime sėklų nesubrandinusias piktžoles, daržovių atliekas, maždaug 20 cm ilgio gabaliukais sukapotas vaiskrūmių, vaismedžių šakutes, daržo pakraščiuose nušienautą ir apvytintą žolę, vandeniu ar praskiestomis srutomis sudrėkintą šieną, kiemo šiukšles, smulkintą tinką, plytų nuotrupas. Kompostą galima praturtinti maisto medžiagomis, įmaišius paukščių ar triušių mėšlo.
Negalima į kompostą dėti metalinių ar plastmasinių daiktų, akmenų, šlako, spalvotų žurnalų lapų. Komposto krūvas geriau krauti pavėsyje, kad jos greit neperdžiūtų. Kompostuojamas medžiagas kraukime puriai, nesuspauskime, nes turi prieiti oras. Antraip suspaustoje krūvoje vyks puvimo, o ne rūgimo procesas. Toks kompostas bus kenksmingas augalams.
Paruoštas komposto krūvas daržininkai pataria sulaistyti kiaulpienių ar kraujažolių bei ramunėlių antpilu. Mat tokie antpilai didina maistinių medžiagų kiekį, dezinfekuoja. Tarp komposto sluoksnių reiktų pabarstyti kaulamilčių, kurie didina biologinį komposto aktyvumą.
Kraunant komposto krūvą vėsiomis rudens dienomis, reikia į ją įpilti mielių antpilo, kuris paruošiamas ant mielių užbėrus cukraus, užpylus šilto vandens, išmaišius ir palikus nusistovėti. Tokiu būdu suaktyvinsime komposto brendimą. Kuo dažniau komposto krūvą perkasime, tuo greičiau jis subręs. Subrendęs kompostas yra beveik juodos spalvos, birus, turintis miško žemės kvapą.
Paruoštą komposto krūvą uždenkime polietileno plėvele, kad lietus neišplautų maisto medžiagų.
Lapų pūdinys
Sugrėbtų medžių ir krūmų lapų pūdinys yra vertingas žemių mišinių komponentas. Patartina sukrautus į krūvą lapus pabarstyti pelenais arba kreida, bent porą kartų per metus perkasti. Per dvejus metus lapai supus ir tiks žemių mišiniams ruošti. Tokiam kompostui netinka ąžuolo lapai, kuriuose yra daug žemę rūgštinančio tanino. Tad ąžuolų ir rauplėmis apsikrėtusių medžių lapus verčiau sudeginti. Atvėsusius pelenus surinkime į polietileno maišelius ir laikykime sausai. Pavasarį pelenai pravers pjaustytoms prieš sodinimą bulvėms apibarstyti, ridikėliams, kopūstams apdulkinti, kad jų nepultų spragės. Prasidėjus vegetacijai, karštu pelenų šarmu laistysime svogūnus, taip sunaikindami svogūninių musių lervas.
Pelenai labai tinka bulvėms ir visoms chloro nemėgstančioms daržovėms tręšti. Prieš perkasant dirvą, į vieno aro plotą, skirtą daržovėms auginti, be kitų trąšų, vertėtų išberti po 5-6 kg sausų pelenų (sušlapusiuose pelenuose labai mažai lieka kalio).
Kaip gintis nuo šliužų
Rudenėjant, kai atvėsta orai ir padidėja dirvos bei oro drėgnumas, daržuose atsiranda daugybė šliužų. Jie apninka pakartotinės sėjos salotas, žiedinių kopūstų galvutes, gūžinius kopūstus. Nuo šliužų nesudėtinga apsiginti. Jų oda švelni, nemėgsta grubaus dirvos paviršiaus. Tad apie daržovių lysves pabarstykime stambaus žvyro arba susmulkintų kiaušinių lukštų – tokiu paviršiumi šliužai prie daržovių nešliauš. Jie nemėgsta ir pabarstytų medžio pelenų, superfosfato ar kalkių, šalia lysvių padėtų dilgėlių.
Džiaukimės, jei darže pastebėjome kokį nors vorą – visi jie yra mūsų geradariai, nes per savo gyvenimą sunaikina labai daug kenkėjų. Lietuvoje nėra nuodingų vorų.
Žaliosios trąšos fenomenas
Nuėmę ankstyvųjų bulvių ir daržovių derlių, pasirūpinkime, kad dirva išliktų derlinga ir kitais metais. Verta žinoti, kad kompleksinės trąšos, nors ir aprūpina dirvą pagrindinėmis maisto medžiagomis bei mikroelementais, tačiau jos neturi organinės medžiagos – humuso, kuris gerina dirvožemio struktūrą ir aeraciją.
Puiki organinė trąša yra sideratai (žalioji trąša), kurių pasirinkimas yra labai platus. Lubinai, barkūnai, žieminiai rapsai tinka pūdymuojančiai (besiilsinčiai) dirvai apsėti. Beje, žieminius rapsus galima per vasarą kelis kartus nupjauti ir palikti dirvoje neapkasus ar neužarus. Prastose dirvose reiktų sėti barkūnus, lubinus, seradėles. Šių augalų šaknyse gyvenančios bakterijos sukaupia nemažai azoto. Deja, lubinai ilgai dygsta ir pradžioje silpnai auga, todėl dirvoje gali prisiveisti piktžolių.
Trumpos vegetacijos sideratus (vasariniai rapsai, garstyčios, facilijos, žirniai, vikiai, grikiai, žieminiai rugiai) galima sėti nuėmus ankstyvųjų daržovių bei bulvių derlių. Verta varpinius javus maišyti su ankštiniais. Toks sideratų mišinys per trumpą laiką sukaupia nemažai azoto, nustelbia piktžoles, saugo drėgmę dirvoje, auga greitai, bet bijo šalnų. Tad nesuvėlinkime jų sėjos. Dešimties kvadratinių metrų plotui apsėti reiktų 100-150 g grikių. Šlapioje dirvoje gana greitai auga vikiai (10 kv. m/50-100 g vikių sėklų).
Rugiai žiemą neiššąla, pavasarį atželia ir auga toliau (10 kv. m/100-150 g rugių). Rapsai ir garstyčios yra kryžmažiedžių šeimos augalai, todėl po jų neplanuokime toje vietoje auginti kopūstinių daržovių, kad nesidaugintų tie patys kenkėjai ir ligos.
Nepradėję žydėti sideratai dirvoje greičiau perpūva. Žaliajai trąšai auginamus augalus perkaskime su dirva negiliai (lengvose dirvose – 12-15 cm gyliu, o sunkiose – 6-8 cm gyliu). Jei sideratus įkasime giliai, jie nesuirs, o supus prarasdami maistines medžiagas.
Sideratai gerai auga 8-10 cm gyliu sukastoje dirvoje, išberiant į 10 kv. m plotą 100 g karbamido, 150 g dvigubo superfosfato, 50 g kalio sulfato.