Rugsėjo pirmąją jau dešimtą kartą Molėtų krašto žmonės sugužėjo į Alantos plenero dailininkų kūrybos pristatymą
Šįsyk menininkės savo darbus skyrė šviesiam šio krašto kultūrininkės Elvyros Satkūnaitės atminimui.
Tradicinė paroda vėl atvėrė duris 1853 metais dvarininkų Pomarneckių pastatytuose, neseniai restauruotuose rūmuose, kuriuos šiandien garsina Alantos miestelio ir prie jo prisiglaudusio Naujasodžio kultūros centro veikla. Dar labiau šį kraštą išgarsino tarptautiniai dailininkų plenerai. Juose drauge su lietuvių menininkais jau kūrė ir Latvijos, Ukrainos, Vokietijos bei Italijos dailininkai.
Šių metų pleneras buvo skirtas garsios Molėtų krašto kultūrininkės Elvyros Satkūnaitės atminimui. Tiesa, jis vyko kiek trumpiau nei paprastai, nes Kultūros ministerija šįkart neskyrė tam nė cento. „Jei ne pagrindinis mūsų rėmėjas – Alantos technologijos ir verslo mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis – šių metų pleneras būtų neįvykęs”, – kalbėjo jo sumanytoja ir kuratorė Sigita Maslauskaitė.
Satkūnaitės atminimui
Dešimtą vasarą organizuojamą tapytojų plenerą lydėjo daug sutapimų. Tik jo išvakarėse paaiškėjo, kad neatvyks latvių menininkai, todėl tarptautinis renginys savaime tapo respublikiniu. Į jį jau ne pirmą kartą atvažiavo tapytojos iš Vilniaus Eglė Gineitytė, Justina Puidokaitė, Jurga Augustaitytė, Rūta Kasiulytė-Jurčienė ir Maslauskaitė. Visos menininkės puikiai pažinojo šviesią šio krašto moterį, daugelio kultūrinių iniciatyvų įkvėpėją ir aktyvią dalyvę Satkūnaitę. Tą pačią, kuri 1996-aisiais buvo pripažinta geriausia šalies bibliotekininke, kuri Alantos dvare vadovavo ne tik bibliotekai, bet ir kraštotyros muziejui, galerijai. Kaip artimiausius gimines Elvyra pasitikdavo plenero dalyvius, saugojo jų dovanotų kūrinių fondą, vesdavo ekskursijas po Alantos plenerų parodas. Todėl šios moters mirtis nuo žudiko rankos tame pačiame jos puoselėtame Alantos dvare praėjusiais metais buvo didžiausia, tiesiog protu nesuvokiama tragedija. „Kai šiemet suvažiavome į plenerą, paaiškėjo, kad visos jau kūrėme Alantoje ir gerai pažinojome Elvyrą, – prisiminė Maslauskaitė. – Toks sutapimas ir paskatino šių metų renginį skirti šviesiam Satkūnaitės atminimui”.
Aplinkos pakerėti
Į Alantos plenerą kviečiami tik aukštuosius mokslus baigę dailininkai profesionalai. Per dešimt metų čia kūrė daug ir įvairių menininkų. Tačiau pastaruoju metu nuolat atvažiuoja Maslauskaitės ir jos bendramokslių, prieš 10 metų baigusių Vilniaus dailės akademiją, bei gretimų laidų tapytojų grupės.
„Mums Alanta – savotiška vasaros studija, kurioje nebūna jokių netikėtumų. Jau keliaudami į Alantą žinome, ką rasime, ką tapysime. Tai ypač svarbu buvo šiemet, kai per labai trumpą laiką teko susikaupti ir be jokios aklimatizacijos ar įsibėgėjimo imtis darbo”, – pasakojo Maslauskaitė.
„Bet aš vis tiek kaip senas vilkas apibėgau teritoriją, apžiūrėjau visas vietas, – sakė trečiąkart plenere dalyvavusi Kasiulytė-Jurčienė. – Nepaprasti Alantos vakarai ir labai gražūs saulėlydžiai. Žinojau, kada saulė pasisuka nuo vienos kalvos prie kitos, tad ir darbą derinau prie apšvietimo: vakarais kalvomis sekiojau paskui saulę, o rytais skubėjau tapyti į lygumą…”
Tarp šių metų Kasiulytės-Jurčienės darbų – ir peizažai, ir Alantos bažnyčia, tolumoje kylanti virš medžių. Šią drobę dailininkė jau pažadėjo Alantos dvaro galerijai. Ciklas „Alantos peizažai” primins ir Augustaitytės vasarą. Dailininkė, žinoma kaip šmaikščių istorijėlių bibline tematika kūrėja, pastaruoju metu pleneruose tapo peizažus.
Puidokaitės darbo kraitis – penkių paveikslų ciklas „Žolynai”. Šie įspūdingi raudonos ir žalios spalvų derinių darbai, kolegų jau įvardyti tapybine grafika, primena precizišką siuvinėjimą ar audimą. „Nors žolynai kasmet kartoja savo gyvenimus, perkeliu žolę į dar kitokią erdvę, suteikiu dar vieną gyvenimą, – aiškino dailininkė. – Atskleisdama kiekvienos žolės sudėtingą pasaulį negaliu paslėpti ir savojo…”
Maslauskaitės drobės taip pat skatina daug platesnius apmąstymus. Tai ypač ryšku paveiksle „Onelė plauna kojas ubagui”. Gineitytės „Vasara” – Alantoje sutiktų žmonių figūrų motyvai, kurie vėliau išauga į didelius darbus, keliaujančius po šalies galerijas. „Alantos aplinka man itin artima, čia labai gera dirbti”, – prisipažino vilnietė dailininkė. Prasitarė, kad prieš kelerius metus net ketino čia apsigyventi.
Praskaidrina kasdienybę
Apie 70 Alantos plenerų darbų jau padovanota rūmų galerijai. Tai, pasak Pusvaškio, visiems Alantos ir Naujasodžio žmonėms brangūs kūriniai, puošiantys ir rūmus, ir žemės ūkio mokyklą. „Alantos plenerai jau tapo Molėtų kultūros dalimi, jie praskaidrina kaimo bendruomenių kasdienybę, – kalbėjo Pusvaškis. – Įprasta, kad į plenero parodos atidarymą susirenka ir vietos inteligentai, ir ūkininkai. Tokių renginių ypač reikia kaimui. Kiekvienas jų sutraukia sausakimšas sales žmonių. Per parodų pristatymus gyventojai noriai bendrauja su dailininkais, tarsi naujai pamato paveiksluose pavaizduotas gerai pažįstamas, bet gal pačių neįvertintas vietas”.
Iki lapkričio 1 dienos Alantos dvaro rūmuose veiks šių metų plenero paroda, per kurią ketinama surengti Balnininkų, Inturkės, Suginčių, kitų bendruomenių susiėjimus. Mąstoma ir apie ekspozicijos pristatymą Balninkuose ar net Utenoje. „Mūsų parodos neturėtų užsigulėti fonduose. Norime šias ekspozicijomis rodyti ne tik Alantos dvare, bet ir keistis su kitomis galerijomis, matyti jų kaupiamus meno kūrinius”, – teigė Pusvaškis.