Šventojo gralio ieškotojai neaplenkia ir Portugalijos

Pasaulį suintrigavęs Dano Brauno „Da Vinčio kodas” turistų vaizduotei suteikė nemažai peno

Pasirodžius bestseleriu tapusiam Dano Brauno romanui, pradėtos organizuoti ekskursijos po Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos ir Škotijos, kitų šalių muziejus, bažnyčias, pilis, apie kurias bent vienu žodeliu užsimenama neregėtą susidomėjimą sukėlusioje Dano Brauno knygoje. Neliko pamiršta netgi pačiame Europos pakraštyje įsikūrusi Portugalija, į kurią pastaruoju metu taip pat plūstelėjo turistų srautas.

Neatskleistos senojo Tomaro paslaptys

Tamplierių paslėpti turtai, o galbūt ir šventasis gralis kaitina daugelio keliautojų, rašytojų protus. Kai kas tikina, kad tamplieriai slapta veikia ir iki šiol. Todėl viešint Portugalijoje sunku atsilaikyti pagundai pasižvalgyti viduramžiais alsuojančiame Tomaro mieste, kuriame kurį laiką buvo įsikūrę iš daugelio pasaulio valstybių išguiti tamplieriai.

Ant kalvos plytintis miestas ir dabar primena didžiulę sunkiai įveikiamą tvirtovę. Iš visų pusių jį juosia aukštos kuorais užsibaigiančios sienos, jungiančios už jas dar aukštesnius bokštus. Po šį buvusį uždarą miestą reikia vaikščioti tik pėsčiomis, kitaip nepajusi nei jo dvasios, nei jo grožio. Tomarą skersai ir išilgai kerta dvi didelės gatvės, sudarančios savotišką kryžių, kurio galai taisyklingai nukreipti į visas keturias pasaulio šalis. Išlikęs čia ir romėnų laikais statytas akvedukas, ilgus metus aprūpinęs miestą geriamuoju vandeniu. Tačiau kažin ar šiandien Tomaras būtų toks garsus ir taip gausiai lankomas turistų, jei viduramžiais čia gyvenę tamplieriai nebūtų palikę iki šiol iki galo neatskleistų paslapčių.

Kur sustojo tamplierių karavanas?

Prancūzų karaliaus Pilypo IV ir Popiežiaus pasmerktas buvęs galingas, įtakingas ir turtingas tamplierių ordinas tuo metu rado prieglobstį Portugalijoje. Tiesa, jam teko persikrikštyti į Kristaus ordiną, tačiau tai iš esmės buvo tik formalumas popiežiui nuraminti. Tamplierių įkurtame vienuolyne iki šiol yra puikiai išsilaikiusi įspūdinga bažnyčia. Altorius čia įrengtas pačiame kryžiaus formos šventyklos viduryje. Išpuoštas, auksu tviskantis statinys tiesiog alsuote alsuoja paslaptingumu. O gal būtent čia yra paslėptas taip ieškomas šventasis gralis, svarsto portugalai? Tai kaitina turistų vaizduotę. Atrodo, jog kiekviena altoriaus detalė slepia kažkokią paslaptį. Taip ir norisi ką nors atsukti, atlenkti, atidaryti pažiūrėti, ar tikrai ten nieko nėra. Matyt, ne veltui čia neleidžiama nei fotografuoti, nei filmuoti. Dar pradės kas nors kurti kokius paieškų planus.

Po Dano Brauno romano pasirodymo lyg ir sunkoka patikėti, kad būtent kažkur čia gali būti didžioji tamplierių paslaptis. Ypač žinant, kad buvo nuodugniai rausiamasi Anglijos, Škotijos, Prancūzijos bažnyčiose, kai kur aptikta ir tamplierių paslėptų lobių. Tačiau portugalai nenusileidžia. Jie turi savo versiją. Kur kitur, jei ne Tomaroje, kurioje tamplieriams buvo suteiktas prieglobstis, jie galėjo paslėpti savo turtus ir tai, ką labiausiai saugojo? Kas žino, gal būtent kažkada čia sustojo iš visur išvytų tamplierių karavanas, gabendamas savo brangųjį krovinį?

Įžvalgi karaliaus dovana

Su tamplieriais Portugalijoje susijęs ir dar vienas nedidelis Monseražo miestukas. Daugelis turistinių maršrutų jį aplenkia, nes trumpinant kelią į jį per vynuogynų laukus tenka dardėti dulkėtu vieškeliu. Miestukas, kuriame ir dabar gyvena apie 5 tūkstančius žmonių, įsikūręs ant aukštos kalvos, todėl gana iš toli matosi jo galingos sienos ir vienuolyno bokštai.

Kažkada čia buvo arabų tvirtovė. Tačiau vėliau Portugalijos karalius ją padovanojo tamplieriams, kurie išviję maurus čia įkūrė vienuolyną. Ordinas gerokai pakeitė Monseražo veidą, tačiau arabiško paveldo sunaikinti vis dėlto nepajėgė. Dabar tamplierius čia primena tik jų statytos šventyklos, kurios nėra tokios įspūdingos ir paslaptingos kaip Tomaroje. Gal todėl Monseraže ordino lobių ir paslapčių niekas neieško, o gėrisi išlikusia maurų architektūra, išlikusiu ir restauruotu gėdos stulpu, prie kurio vykdavo nusižengusiųjų egzekucijos ir būdavo skaitomi įsakymai, portugališkos koridos arena.

Virš nedidelių, dažniausiai baltai nudažytų namukų į viršų šauna įspūdingi kaminai. Kuo jie aukštesni, tuo turtingesnis žmogus čia gyvena. Siauros vingiuotos, vietomis arkomis sujungtos gatvelės išgrįstos juodais skaldytais vulkaninės kilmės akmenimis, kokių niekur kitur Portugalijoje neteko matyti. Nuo maurų laikais statytų sienų ir bokštų atsiveria puikus vaizdas. Nuo čia visai netoli ir Ispanija. Kažkada padovanojęs šį miestelį tamplieriams, Portugalijos karalius vienu šūviu nušovė du zuikius: ordino jėgomis išvijo maurus ir įkūrė savotišką užkardą saugantis ispanų ekspansijos. Tamplierių čia jau seniai nebėra, o savotiškas pasienio sargybos simbolis išliko.

Viloje dedasi keisti dalykai

Už kokių trijų dešimčių kilometrų nuo Lisabonos aukšto kalno, už kurio nuolat kliūva dangumi plaukiantys debesys, įsikūręs jaukus Sintros miestelis. Tačiau jis žymus ne tik įspūdinga Portugalijos karalių vasaros rezidencija. Sintrą išgarsino čia kažkada poilsiavęs lordas Baironas ir aplinkinių kalnų olose įkvėpimo savo kuriamoms pasakoms sėmęsis Kristianas Andersenas. Mėgėjai vaikščioti įžymybių pėdsakais čia gali užsisakyti tą patį viešbučio kambarį, kuriame buvo apsistojęs Baironas, išgerti kavos ar alaus senamiesčio kavinukėje, menančioje didžiojo poeto viešnagę Sintroje. O kas šį miestelį sieja su tamplieriais?

XX amžiaus pradžioje, netoli Portugalijos karalių vasaros rezidencijos, kalno pašonėje vienas deimantų pirklys, pasikvietęs italų architektus, pasistatė įspūdingą vilą. Iki šiol kalbama, kad jis buvęs tamplierių paslapčių ir turto paveldėtojas, masonų ložės narys.

Vila, kuri savo architektūra tikrai nedaro gėdos karališkajai vasarvietei, aptverta aukšta tvora, už jos žaliuoja rūpestingai prižiūrimas parkas. Tačiau kalbama, kad grakščių formų statinyje ir dabar naktimis dedasi keisti dalykai, iš kambario į kambarį klaidžioja kažkokie šešėliai, girdisi paslaptingi garsai. Gidai, žinoma, linkę šiuos paslaptingus bruzdesius prisiskirti kažkuo nepatenkintoms tamplierių sieloms. O mes galime tikėti, galime – ne, ir suptis savotiškose sūpuoklėse nuo realybės iki mistikos.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Mokslas su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.