„Henrikas dirbo mums visiems – be melo ir veidmainystės“

Praėjusią savaitę Alytaus teatre įvyko vakaras-koncertas mūsų miesto istorikui a.a. Henrikui Rimkui atminti. Jį organizavo alytiškė žurnalistė, viena Henriko artimų draugių Laima Stankevičiūtė.

Prie degančios žvakutės – darbai ir pasiūlymai

Gausų būrį vakaro-koncerto dalyvių pasitiko teatro fojė surengta H.Rimkaus paliktų darbų ir jo atminimui įamžinti skirtų eskizų paroda prie degančios žvakutės.
Čia buvo eksponuojama Henriko kartu su a.a. Vytautu Ledu išleista knyga „Sušaudytos dainos“. Už šį leidinį, kuriame sudėtos tremtinių, partizanų dainos ir poezija, autoriai apdovanoti Alytaus miesto savivaldybės Kultūros premija. Taip pat eksponuotas Henriko sudarytos knygos „Lietuvos partizanų Dainavos apygardos kronika 1944-1954 m.“ rankraštis. Pastarajam išleisti buvo renkamos aukos. H.Rimkus, būdamas gyvas, seniai svajojo išleisti šią knygą, bet dienos šviesos ši neišvydo dėl lėšų stygiaus.
Kadangi a.a. Henrikas buvo gerbiamas ir mylimas daugelio meno žmonių, jie pasiūlė, kaip įamžinti istoriko atminimą. Lietuvos kalvių kalvis Vytautas Jarutis sukūrė Henriko paminklo eskizą, tautodailininkas, skulptorius Petras Pranckevičius – rūpintojėlio eskizą Henriko pasirinktai mirties vietai pažymėti, architektas Algirdas Mainelis parengė projektą jo ir artimųjų kapavietei sutvarkyti Daugų gatvėje esančiose kapinėse. Kaip atminimo vakare sakė V.Jarutis, paminkle bus nulaužta šaka ir dvasią liudijantis paukštelis,- taip pavaizduotas didelės kančios lydimas Henriko išėjimas iš šio pasaulio.

Dainuotos Henriko mėgtos dainos

H.Rimkaus atminimui skirtas vakaras-koncertas prasidėjo artimiausiems draugams jo paties parašyto priešmirtinio laiško ištraukomis. Jas skaitė Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Alovės filialo vyriausioji bibliotekininkė Birutė Jarusevičienė. Henrikas su šiuo gyvenimu atsisveikino neištvėręs melo, apgaulės, netikrumo, žmoniškumo pažeminimo bei, anot jo, užplūdusios „ne gabumų ar darbo, o ryšių – kyšių ir „primazų“ jėgos“.
Ansambliai „Lyra“ (vadovė Egidija Pocienė), „Alytaus retro“ (vadovas Algimantas Jazbutis), „Daulėlio“ (vadovė Laimutė Zavistauskienė), Alytaus rajono kultūros centro, kuriame H.Rimkus dirbo vyriausiuoju etnografu, duetas Rasa Maslauskaitė ir Rita Stanevičienė dainavo Henriko mėgtas dainas. O Punios etnografinis ansamblis „Levandra“ (vadovė Ona Kizelienė) ir Ryliškių etnografinis ansamblis (vadovė Eglė Sereičikienė) specialiai šiam vakarui parengė dainų iš leidinio „Sušaudytos dainos“.
Mūsų krašto poetai Aloyzas Burnys, Teklė Džervienė, Emilija Krušinienė, Antanas Šarkelė ir Scholastika Kavaliauskienė taip pat skaitė Henriko mėgtų ir jo atminimui skirtų eilių.
Henriko sesuo Edita Sipavičienė perskaitė nežinomo poeto jos broliui atminti adresuotą eilėraštį, kuriame – ir vakaro-koncerto pavadinimo žodžiai „… akmuo toks tinkamas naujų pilių statybai“.

Buvo sunku kalbėti apie draugą

Į vakarą-koncertą atvykęs alytiškių Seimo nariu išrinktas Julius Sabatauskas, kurio padėjėju-sekretoriumi vienu metu dirbo a.a. Henrikas, prisipažino: apie jį sunku kalbėti ne todėl, kad į renginį susirinko daug žmonių, bet todėl, jog reikia kalbėti apie prarastą draugą.
„Henriko kelias daugelio akimis niekuo ne ypatingas. Tačiau tie, kurie jį pažinojo, matė, kad jis dega didele liepsna. Henrikas dirbo mums visiems – be melo ir veidmainystės. Dirbo taip, kaip suprato ir sugebėjo. Kai mes su poetu Justinu Marcinkevičiumi kalbėjome apie Henriką, jis pasakė, kad tokie žmonės kaip Henrikas – be falšo – yra pakylėti virš mūsų“,- mintimis dalijosi J.Sabatauskas.
„Sąjūdžio metais susipažinau su Henriku. Jame visada buvo daug skausmo, nes žemėje apstu blogio. Aš pasakyčiau, Henrikai, kad ir man dėl daug ko skaudu: dėl tėviškėje iškirstų ąžuolų, dėl politikų rietenų, dėl užtvertų paežerių, saugomų dantis iššiepusių šunų. Bet aš žinau, kad Lietuvoje yra ir gerų, nuoširdžių žmonių, sunkiu darbu šeimoms uždirbančių duoną, sodinančių ąžuolus, kuriančių gėrį“,- kalbėjo bendrovės Luksnėnų sodų direktorė Elena Žilinskienė.
Pirmąją pažintį su a.a. H.Rimkumi prisiminė ir V.Jarutis. „Mes susitikom pas a.a. Vytautą Ledą. Jis Henriką vertino kaip istoriką, sugebantį rinkti medžiagą apie rezistenciją. Henriko kelrodė žvaigždė buvo Vilius Orvidas. Tik šis rinko akmenis, o Henrikas – istorinę, etnografinę medžiagą.
Man su juo teko važinėti po Alytaus rajoną, ir mačiau, kaip nuoširdžiai jis džiaugėsi kiekvienu kultūroje, istorijoje ar net kasdieniame žmonių gyvenime surastu dvasingumo daigeliu“,- prisiminimais dalijosi Lietuvos kalvių kalvis.
Visi vakaro-koncerto dalyviai apgailestavo – per greitai sudegė Henriko skleistas gerumas, atvirumas, per anksti jis išgėrė ir sudaužė likimo skirtą gyvenimo taurę…

Alma Mosteikaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.