80 gyvenimo metų kraitį susikrovusį Marijampolės garbės pilietį, Vilkaviškio vyskupą emeritą Juozą Žemaitį marijonų vienuolyne, kur gyvena, pasisektų rasti ryte, kai būna grįžęs iš bažnyčios, arba vėlų vakarą po paskutinių vakarinių pamaldų
Ankstyvą rytą pakirdęs garbaus amžiaus dvasininkas per dieną sukasi dvasinių ir žmogiškų rūpesčių rūpestėlių karuselėje. Kai gali, leidžia sau malonumą – prigula popiečio pogulio. Atokvėpio minutę prisiminimais nuklysta į savo vaikystę Zanavykijos kaime: šeimoje buvo penktas ir jauniausias, mylimas, bet ne lepinamas vaikas. Neišdylantys teologijos mokslai nelengvu pokariniu laikotarpiu. Pirmieji jauno nedrąsaus stažuotojo žingsniai Veiverių bažnyčioje. Prasmingi vikaravimo metai Marijampolėje. Dar keturiolika širdžiai mielų metų pasiliko Simne, net 22 metus užsibūta gimtajame
krašte – Šakiuose.
Juozo Žemaičio 54-ieji gyvenimo metai paženklinti monsinjoro titulu, 60-ieji – vienuolio įžadais. Klusnumo verčiamas 12 metų nešė nelengvą ir atsakingą vyskupo ordinaro pareigų naštą. Patenkintas, kad ši atsakomybė teko palankiu Atgimimo laikotarpiu. Penkti metai – jau išėjus užsitarnauto poilsio, bet pokalbis sukosi ne tik apie tai.
Kuklus ir neišrankus
– Jūsų gimtadienis – rugpjūčio 30 dieną. Kokių dovanų paprastai sulaukiate?
– Sulaukiu sveikinimų iš pašaukimo brolių, kunigų, pažįstamų, draugų, buvusių parapijiečių. Dažniausiai man dovanoja gėlių, tačiau labiausiai džiaugiuosi, kai kas nors pažada už mane pasimelsti. Tai pati brangiausia dovana. Kitokių nepageidauju, nes turiu visa, ko man reikia.
– Gimėte Šakių rajone, ūkininkų šeimoje. Esate minėjęs, kad būtent savo šeimoje išmokote darbštumo, įvairių ūkio darbų. Ar tapęs dvasininku jautėte trauką žemei? Ar dažnai lankotės tėviškėje?
– Esu kaimo vaikas, todėl man visada artimi ir suprantami žemdirbių vargai ir rūpesčiai. Tėviškėje nebuvau apie 50 metų. Neseniai apsilankęs radau tik tris medžius. Visi trobesiai seniai nugriauti, tėvai ir kiti šeimos nariai, išskyrus vieną seserį, gyvenančią Marijampolės švč. Marijos globos namuose, jau iškeliavę į dangiškojo Tėvo namus.
– Jūsų giminėje buvo daug pasirinkusiųjų kunigystę: trys motinos broliai Grigaičiai, du garsūs prieškarinės Lietuvos kunigų seminarijos profesoriai, trečias motinos brolis kunigas dešimt metų vargo Sibiro lageriuose. Kunigystę buvo pasirinkęs ir Jūsų vyresnis brolis, taip pat neišvengęs skaudaus to meto režimo. Kokie likimo vingiai Jus patį pačioje jaunystėje pastūmėjo rinktis kunigystę ir kuklų vienuolio gyvenimą?
– Skaičiau daug religinės literatūros, ypač žavėjausi kunigu Jonu Bosku. Bet manau, kad lemiamos reikšmės mano apsisprendimui turėjo KGB darbuotojai. Kelias dienas pabuvęs areštinėje ir patyręs, kaip elgiamasi su žmonėmis, pasibaisėjau, kuo virsta žmogus be Dievo. Pasiryžau tapti kunigu, kad galėčiau padėti žmonėms
surasti Dievą, gyventi tikėjimu. Apsisprendimas tapti vienuoliu subrendo kiek vėliau.
– Gal Jūsų giminės dvasininkų dinastija tebetęsiama?
– Gaila, bet man lemta būti paskutiniam kunigui giminėje. Tačiau džiaugiuosi, kad mano gimtojoje Griškabūdžio parapijoje pašaukimo į dvasininkų luomą vis atsiranda.
Ilsėtis nėra kada
– Jus galima išvysti Marijampolės dramos teatro salėje žiūrintį spektaklius. Pats užtraukiate ne tik lietuvišką, bet ir vokišką dainą, gal su svečiais sutrypsite polkutę? Teko girdėti, kad labai anksti keliatės ir apie 7 valandą einate į prokatedrą aukoti
pirmųjų šv.Mišių. Ar išėjęs užtarnauto poilsio negalėtumėte keisti savo įpročių – daugiau ilsėtis, pramogauti?
– Esu vienuolis, todėl mano, kaip ir kitų pašaukimo brolių, laiką reglamentuoja pastovi dienotvarkė, kurioje nemažai laiko skiriama maldai. Be to, kaip kunigas turiu patarnauti tikintiesiems. Taip pat kartais talkinu savo įpėdiniui – Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai. Taigi nėra per daug laiko mėgautis užtarnautu poilsiu. Tačiau lieka šiek tiek laiko paskaityti, pažiūrėti gerą televizijos laidą, paklausyti klasikinės ar liaudiškos muzikos. Tokią muziką labiausiai mėgstu. Nesijaučiu pakankamai išprusęs, kad suprasčiau moderniąją, kuria dabar žavisi dauguma jaunimo. Dar turiu prisipažinti, kad nuo abiturientų išleistuvių vakaro nei polkutės, nei kokio kito šokio nesu trepsėjęs.
– Kai kurių suvalkiečių esate mėgstamas už tėviškus viešus pamokymus. Velykų rytą gausiai susirinkusiai miniai, be šventinių sveikinimų, išsakėte požiūrį apie mūsų tautiečius, kurie „susimetę po du” dabar laikinai gyvena ir uždarbiauja užsieniuose. Neaplenkėte temos apie naują jaunimo rengimosi madą, kai net žiemą reikia būtinai parodyti nuogą bambą. Kai pagalvoji, paprasčiau būtų tik melstis ir nieko bažnyčioje iš sakyklos nekritikuoti.
– Galbūt kai kam atrodau konservatyvus, senamadiškas, bet tokiais atvejais neskelbiu savo mokslo, savo evangelijos, o primenu krikščioniškosios moralės principus. Tai mano, kaip kunigo, pareiga. Ar už tai žmonių būsiu giriamas, ar peikiamas – neesminis dalykas.
– Kurie iš Bažnyčios hierarchų Jums yra artimos sielos?
– Negalėčiau išskirti nė vieno. Visiems jaučiu nuoširdų, brolišką palankumą.
– Patyrėte ekstremalių situacijų: prieš keletą metų per pamaldas buvo grasinta susprogdinti bažnyčią, o kartą neišvengėte vagių, iš vienuolyno, kuriame gyvenate, pasisavinusių Jūsų mikrobangų krosnelę. Ar tokios patirtys irgi ką nors davė?
– Gąsdinimų ir grasinimų bei įvairių nemalonių incidentų gausu buvo ir sovietmečiu. Matyt, tai užgrūdino. Tai dar viena galimybė įsitikinti, kaip giliai sužalojamas žmogus, kai jis auklėjamas be tikėjimo į Dievą.
„Buvau ir esu optimistas”
– Jums teko būti Marijampolėje atkurtos, bet dėl pašauktųjų stygiaus vėl uždarytos Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos iniciatoriumi, studentų dvasios tėvu. Nenuilstamai kartu su kitais dvasininkais jaunimą kviečiate rinktis kunigo kelią. Per šių metų abiturientų priėmimą į aukštąsias mokyklas dar daug laisvų vietų buvo likę Vytauto Didžiojo universitete į teologijos specialybes. Gal dabartinis laikotarpis jaunimą bei jų tėvus verčia gilintis ne į dvasinius, o į materialinius dalykus, o pašauktųjų Dievo tarnystei – vis mažiau, nes išgąsdina celibatas? Vyskupe, ką manote apie šio „slenksčio” panaikinimą? Juk Bažnyčia be kunigų negalės būti.
– Sutinku, kad kai žvilgsnis nukreiptas tik į materialinius dalykus, sunkiau pastebėti dvasinius. Tačiau buvau ir esu optimistas – tikiu, kaip sako Šventasis Raštas, kad „Dievui nėra negalimų dalykų” (Lk 1,17). Kaip gamtoje, taip ir dvasiniame gyvenime
būna potvyniai ir atoslūgiai. Nusivylę žemiškais dalykais, žmonės vėl gręžiasi į Dievą. Labai abejoju, kad panaikinus celibato „slenkstį” padaugėtų pašaukimo kunigiškajai tarnystei. Tai liudija patirtis. Krikščioniškose konfesijose, kur dvasininkai kuria šeimas, taip pat išgyvenama pašaukimo stoka, net pradėta kunigais šventinti
moteris. Yra tekę girdėti kitų konfesijų krikščionių atsiliepimų, esą katalikų kunigai, neturėdami savo šeimų, gali daugiau dėmesio skirti tikinčiųjų bendruomenei. Be to, kilus tikėjimo persekiojimui kunigui, neturinčiam šeimos, daug lengviau atsispirti įvairiems gundymams atsisakyti įsitikinimų, nes nerizikuoja savo šeimos ateitimi.
Moko pats gyvenimas
– Dar grįžkime prie garbingo Jūsų jubiliejaus ir minčių apie gyvenimo vingius. Sakykite, ko žmogui reikia, kad jis išmoktų gyventi?
– Žmogų gyventi moko pats gyvenimas. Mes, katalikai, tikime, kad įvairios situacijos, aplinkybės nėra aklas atsitiktinumas, o Dievo duota galimybė įprasminti savo gyvenimą. Kaip tuo pasinaudosime – priklauso nuo mūsų. Panašiomis sąlygomis gyvendami vieni žmonės gali pasiekti aukštą šventumo laipsnį, o kiti labai žemai nusmukti. Visa priklauso nuo to, kokio glaudumo ryšys tarp Dievo ir žmogaus, ar žmogus stengiasi bendradarbiauti su Dievu.