Šaukštas iš nagų iškrito (srėbiau barščius), kai per kažkurios TV žinias išgirdau apie valdžios vyrų užmačias apmokestinti vandenį, t.y. giluminius gręžinius, metodiškai pereinant prie šulinių apmokestinimo. Vadinasi, mokėjo žmogeliai nemažus pinigėlius už gręžinius, o dabar mokės dar valstybei už iš tų gręžinių siurbiamą vandenį? Labiausiai patiko frazė – „žmonės turėtų negręžti grežinių, o kiek pakentėti ir sulaukti, kol iki jų pastatyto namo bus nutiestas vandentiekis”… Durnių kosmosas. Šneka kas ką nori ir kaip nori. Panašu, kad sulauksim ir mokestėlio už orą… turbūt negreit, bet tendencijos prasišviečia. Tai formaliai irgi valstybės nuosavybė. Taip kad norint iki soties nemokamai pakvėpuoti, teks pavažiuoti užu valstybinės sienos. Į kompaniją šitam marazmui labai tiktų ir mokestis už gražų vaizdą per langą. Įdomiai mes čia gyvenam… įdomiai.
Kol valdžios vyrai nesugalvojo ko nors apmokestinti žvejų fronte ir kol orai nelabai rudeniški, – reikia žvejoti. O žvejoti yra ką. Gana neblogai prėjusį savaitgalį kibo menkės. Kintuose stabiliai kabinėjasi karpiai, o miškuose galų gale pridygo grybų. Prieš rudeninį apsnūdimą sujudo karosai ir lynai. Lydekos taip pat neguli ant dugno dantis į stiklinę pamerkusios. Žuvies dar šiek tiek yra, retkarčiais galima net šį bei tą ir pagauti, kol neapmokestino ir kiekvienam pūgžliui neprikabino kasos aparato.
(Kurpdamas šį puslapėlį, internete randu Aplinkos ministerijos pranešimą, kad joks teisės aktas, kuriuo būtų siekiama apmokestinti grežinius ir šulinius nėra rengiamas, o per žinias visai tautai paskelbta informacija – gandas. Tai aš ir sakiau: šneka kas ką nori ir kaip nori. Kosmosas.)