Ko vertas vertinimas pažymiais?

Atsakykite sąžiningai: ar vaikystėje esate verkę dėl blogo pažymio? Aš esu. Kai gavau dvejetą už tai, kad nepadariau herbariumo iš kryžmažiedžių šeimos. Praėjo 35 metai, o vis dar atsimenu. Įdomu, jeigu supiltume visas vaikiškas ašaras dėl dvejetų į vieną vietą, kokio dydžio ežeras išeitų?

Paskutiniuosius penkiolika metų tikslingai stebėdamas mokinių bei studentų bendravimą mokymo institucijose, klausydamas jų pokalbių ir prisimindamas savo mokslo metus, aš padariau išvadą, jog beveik 99,8 procento temų sudaro pažymiai (kokį parašė, kokio tikisi) ir mokytojai (kuris „geras”, kuris „bjaurus”). Deja, vaikai ir jaunuoliai beveik nekalba apie dar neatskleistas gamtos paslaptis ir nekuria drąsių hipotezių apie ateitį – jų protą yra užvaldę tik pažymiai. Pažymiai tarsi Damoklo kardas kabo virš vaikiškų sielų. Maža to, absoliuti dauguma tėvų ir vaikų pokalbių taip pat vyksta apie pažymius.

Pažymys kaip grįžtamasis ryšys

Mokyklinio pažymio, kaip tam tikro grįžtamojo ryšio, prasmė – duoti mokiniui suprasti, kaip jis atliko tą ar kitą užduotį. Tokio argumento šalininkai teigia, kad neparašius pažymio mokinys liks nesužinojęs, gerai ar blogai jis pasirengė.

Ar būtinas šis grįžtamasis ryšys? Tarkime, mokinys prie lentos deklamuoja eilėraštį. Jam nepasiseka – nors jis mokėsi, tačiau pamiršo eilutę ir, padeklamavęs vos pusę eilėraščio, susikirto. Kokiu pažymiu jis bus įvertintas? Viskas priklauso nuo mokytojo: nuo jo nuotaikos, santykių su mokiniu, nuo pastarojo reputacijos, na, ir nuo eilėraščio apimties. Ar šiuo atveju reikalingas „grįžtamasis ryšys”? Ar pats mokinys, kaip ir visa klasė, nežino, ko vertas jo namų darbas? Žino. Tai kam tuomet pažymys?

O jeigu moksleivis padeklamavo visą eilėraštį, vietomis net išraiškingai, o mokytoja jam vis tiek neparašė maksimalaus pažymio? Jis, žinoma, jaučia nuoskaudą. Akivaizdu, jog vertinimo kriterijai neapibrėžti.

Kitas atvejis – mokinys atiduoda mokytojui patikrinti rašinį. Tarkime, jog jis pats nežino, kokia to rašinio kokybė. Gavęs iš mokytojo sąsiuvinį su nurodytomis klaidomis, jis gauna detalų grįžtamąjį ryšį, į kurį atsižvelgdamas galės pakoreguoti savo elgesį – išmokti taisyklingai parašyti tą ar kitą žodį, pritaikyti taisyklę ir pan. Kam jam šiuo atveju dar ir pažymys, kuris yra bendrojo pobūdžio ir nenurodo nei rašinio ydų, nei pranašumų? Jeigu mokinys norėtų palyginti savo ir suolo draugo uždavinių sprendimo kokybę, jis galėtų tai padaryti lygindamas mokytojo pataisymus.

Manau, jog pažymys, kaip grįžtamojo ryšio instrumentas, deramai neatlieka savo funkcijos. Tai kam tuomet jis reikalingas? Sakysite – tam, kad skatintų vaiką mokytis. Ir būsite teisūs.

Pažymys kaip rimbas

Blogas pažymys yra rimbas, geras pažymis – prizas. Čia peršasi analogija su asilu, kurį, jeigu elgiasi blogai, muša lazda, o jei eina ten, kur reikia, – apdovanoja morkele. Kitas panašus atvejis – kai zoopsichologai laboratorinę žiurkę nori išmokyti pereiti labirintą ir už sėkmę skatina ją gabalėliu sūrio, o už nesėkmę atsilygina elektros smūgiu. Sakysite, rašyti pažymius – kur kas humaniškiau. Juolab kad seniau vietoje pažymių mokyklose buvo taikomos fizinės bausmės. Jūs teisūs: progresas akivaizdus. Bet ar pakankamas?

Pažymiai mokykloje atlieka meduolio ir rimbo funkciją. Tokie stimulai yra žalingi vaikų psichikai. Ar dar ne metas taikyti kitokius motyvacijos būdus, skatinančius efektyviai mokytis sudėtingų dalykų?

Pažymiai ir vaikai

Vaikų dėmesio sutelkimas ne į mokymosi turinį, o į pažymius, skatinamas nuo pat mažų dienų, verčia įsijungti mechanizmą, kuris psichologijos terminu vadinamas „perėjimu nuo motyvo prie tikslo”.

Pagrindiniu vaiko asmenybės matu tampa jo pažymiai – bent jau jis tuo yra tikras. Vaikas, žinoma, klysta, nes yra kur kas vertingesnių dalykų: moralinės normos, intelektas, gabumai ir polinkiai, galų gale – sveikata, tačiau jo protas ne visada pajėgus tai suprasti.

Tapęs sėkmės ekvivalentu, pažymys virsta savotiška valiuta. Pažymiais sužalotas vaikas, mokęsis labiau vertinti ne turinį, o formą, suaugęs mato, jog didžiajame pasaulyje už mokyklos durų veikia panašūs iškreipti standartai: pinigai svarbiau už jų įsigijimo būdą. Taigi vertinimo sistema nuo pat vaikystės tvirkina vaiko sielą. Dėl pažymių mokiniai pasiryžę padaryti mažus nusikaltimus: slapta taiso ar trina blogus pažymius dienynuose ar pažymių knygelėse ir t.t.

Egzistuojanti vertinimo pažymiais sistema dalija vaikus į kastas – į „aristokratus pirmūnus”, „vidutiniokus” ir „nepataisomus atsilikėlius”. Tragiška tai, kad šis rūšiavimas įsitvirtina vaiko sąmonėje ir jis išsineša jį į gyvenimą.

Ar esate girdėję apie bauginančią vaikų savižudybių dėl blogų pažymių statistiką? Pavyzdžiui, praėjusiame šimtmetyje Japonijoje tai buvo tapę rimta problema: neišlaikęs stojamojo egzamino į aukštąsias mokyklas, dažnas jaunuolis nematydavo kitos išeities, kaip tik nusižudyti.

Tikriausiai tik mokyklų psichologai bei gydytojai turi pakankamai informacijos apie tai, kiek vaikų suserga neurozėmis baigiantis trimestrui.

Pažymiai ir tėvai

Žinome, jog auklėjimo uždavinys yra vaiko asmenybės lavinimas – jo sąmoningumo, pareigingumo, savarankiškumo, saviraiškos bei savikontrolės ugdymas. Kasdienis vaiko vertinimas pažymiais – tai nuolatinis pavojus jo savivertei ir individualybei.

Pažvelkite į savo vaiką, stovintį prieš jus nuleista galva su dvejetu „ant sąžinės”. Štai taip jam diegiamas nevisavertiškumo kompleksas. Įsivaizduokite, jog ateiviui iš kosmoso jūs turite paaiškinti, kodėl tas vaikas atrodo toks sugniuždytas. Vargu ar jis supras. „Supranti, tas vaikas nėra blogas, bet nesimoko, – sakysime. – Savo nesimokymu jis jau baigia mus nukankinti. Pažiūrėk, kaip kremtasi jo mama. Tėvas, grįžęs iš darbo, tikrai paims jam diržą.”

„Betgi pažinimo procesas turėtų būti įdomus ir džiaugsmingas, – nusistebės jūsų svečias, – o mokymosi procese nesėkmės yra natūralus dalykas. Kam gi vaikui kelti dar didesnį stresą?”

Tėvų požiūris į jų vaikų vertinimo pažymiais sistemą turėtų būti maksimaliai humaniškas. Savo valia jūs namuose galite įkurti „nevertinimo zoną” ir sugrįžusį iš mokyklos vaiką pasitikti ne klausimu „kiek šiandien gavai?”, o „ką šiandien įdomaus sužinojai? papasakok – man irgi smalsu”.

Nebarkite vaiko už blogus pažymius, nebauskite jo ir nesiderėkite – esą jei gerai mokysies, nupirksime tau tą ir aną.

Sakysite – tai ką, už dvejetą turiu jam galvą paglostyti? Jeigu vaikas sielojasi, – taip. Paglostykite ir nuraminkite. Ir nerėkite ant jo, nebauskite, o padėkite jam. Sėskite šalia ir kartu su juo skaitykite, spręskite, pažvalinkite ir pagirkite – skatinkite pasitikėjimą savo jėgomis. Jeigu barimas ir bausmės bent kam nors būtų padėję tapti protingesniam, tai 95 procentai mokinių būtų pirmūnai.

Ar reikia girti už gerus pažymius?

Reikia, bet ne už pažymius, o už domėjimąsi. Ir ne tiek girti, kiek palaikyti vaiko norą pažinti pasaulį. Iš tikrųjų šis noras yra visiškas natūralus visiems vaikams nuo pat pirmųjų jų gyvenimo dienų – gimdytojai tai puikiai žino. Tėvų uždavinys – ne užgniaužti šį interesą, o jį stiprinti.

Tėvų, visos šeimos, o ne vien vaiko, devizas turėtų būti: „Mokytis yra smagu ir įdomu!” Mokomės kartu, visada ir visur, o ne tik mokykloje. Mūsų vadovėlis – visas pasaulis.

Pažymiai ir mokytojai

Labai sunku įvertinti mokinį pažymiu ir tuo pat metu nepažeminti jo savigarbos. Kai kurie mokytojai ir dėstytojai sako patiriantys tam tikrą stresą, kai rašo blogą pažymį ir mato, kaip dėl to sielvartauja mokinys ar studentas. Tačiau kai kurie pedagogai pažymį naudoja kaip baudimo metodą – jie tiesiog keršija mokiniui už nesidomėjimą jų dėstomu dalyku.

Jeigu mokytojai neturėtų galimybės mokinių vertinti pažymiais, jie taptų jų konsultantais ir padėjėjais, o ne baudžiančiais arba atleidžiančiais auklėtojais. Tačiau tam, kad visose mokyklose būtų galima atšaukti vertinimą pažymiais, pirmiau reikėtų visus mokytojus parengti iš naujo – parengti mokyti vaikus taip, kad šiems būtų įdomu.

Šiuolaikinis mokytojas turi suprasti ir priimti mintį, kad mokinys gali gerai mokytis ir nejausdamas baimės būti nubaustas. Kad jis gali mokytis ne dėl skaičiaus dienyne, o dėl to, kad jam tai įdomu, kad jis mato realią pažinimo naudą.

Tačiau pedagogai ir šiandien turi instrumentą, galintį paveikti vaiko sąmonę, ir ne tik kruvinai raudonos spalvos. Tik jis naudojamas labai retai. Kalbu apie žalią Šalvos Amonašvilio, garsaus pedagogo ir humanisto, rašalą. Tai augalo, daigelio spalva, gyvenimo ir augimo spalva. Žaliu rašalu Amonašvilis pažymėdavo tas mokinių darbų vietas, kurios buvo vertos pagyrimo. Tai reiškė „tu – šaunuolis, taip ir toliau! ”

Prisimenu savo mokytoją, kuri mokiniams už aktyvų dalyvavimą pamokoje, nuomonės gynimą, diskusijas, argumentus ir hipotezes dėdavo pliusus, o trimestro gale juos susumuodavo į gerus pažymius. Jos pamokos prabėgdavo nepastebimai – jos visad būdavo įdomios ir laukiamos.

Kuo daugiau, tuo geriau

Kai kuriose šalyse egzistuoja 100 balų vertinimo sistema. Ši sistema, specialistų nuomone, panaikina psichologinį baimės būti aktyviam barjerą, leidžia pamoką paversti patraukliu žaidimu, tarsi sporto rungtynėmis, kuriose nėra pralaimėtojų.

Žinoma, daugiabalės sistemos gali būti efektyvios tik su sąlyga, jeigu mokytojai nedalins išaugusio taškų skaičiaus proporcingai pagal senąją mažabalę, o iš esmės – tribalę, sistemą.

Viena išmintinga mokytoja kartą pasakė: „Kiekvienas pedagogas turi visada atsiminti: rašydamas pažymį vaikui, tu rašai pažymį sau”.